Ukrainos tarptautinėje mokykloje Vilniuje, įsikūrusioje Vilniaus kolegijos patalpose, neskamba skambutis, pranešantis apie pamokų pradžią ir pabaigą. Nėra interneto ryšio. Vienu vadovėlių rinkiniu dalinasi du mokiniai. Valgyklą, kol kas atstoja koridorius, kur laikinai pastatyti stalai ir suolai. Tačiau visi šie nepritekliai atrodo menkaverčiai ir visai nereikšmingi 750 čia besimokančių vaikų ir 60 mokytojų, atvykusių į Lietuvą iš labiausiai karo nuniokotų Ukrainos miestų: Mariupolio, Zaporižios, Luhansko, Chersono, Čenyhovo. Kai kurie jų neteko ne tik namų, bet ir tėvų, artimųjų.
Prakaitu ir ašaromis aplietos įkurtuvės
Nors pamokos mokykloje vyksta nuo rugsėjo 1-osios, oficialus dokumentas – higienos pasas – leidžiantis vykdyti ugdymo veiklą Tarptautinei Ukrainos mokyklai išduotas tik lapkričio 8 d. Dar keliomis savaitėmis vėliau mokyklai skirtas ir mokinio krepšelis, tad netrukus, atlyginimai bus išmokėti ir mokytojams.
„Nuo mokslo metų pradžios mokytojams neišmokėti atlyginimai, nes be higienos paso negalėjome pretenduoti ir į valstybės finansavimą, tai yra, mokinio krepšelį. Daugelis mūsų mokytojų gyvena Lietuvoje su vaikais, jų vyrai liko Ukrainoje ir išlaiko Lietuvoje apsistojusias šeimas. Papildomų pajamų mokykla neturi, nes iš tėvų jokie mokesčiai nėra renkami, išskyrus vienkartinę 50 eurų stojimo įmoką. Tačiau visos šios lėšos buvo skirtos patalpų remontui. Vienintelės papildomos lėšos, kurias kol kas gauna mokykla yra už prailgintos grupės popamokinę veiklą – tai kainuoja 30 eurų per mėnesį“, – pasakoja Tarptautinės Ukrainos mokyklos direktorės pavaduotoja Viktorija Kuruoglu.
Rugsėjo 1-ąją mokyklos kieme buvo surengta didelė šventė, kurioje dalyvavo daugiau kaip tūkstantis moksleivių ir juos atlydėjusių tėvų. Tačiau netrukus po jos teko paskelbti 2 savaičių atostogas, o mokytojai, pasiraitoję rankoves, kibo į mokyklos remonto darbus.
„Prie šių darbų prisidėjo visi, kas tik galėjo – mokytojai, šeimos nariai, savanoriai, net ir moksleiviai, kurie padėjo išvalyti kiemą. Mokykla nuomojasi 1,5 tūkst. kv. m. ploto patalpas. Raktus nuo jų gavome tik rugpjūčio 30 dieną, nors tikėjomės, kad tai nutiks dar gegužę. Patalpos buvo labai apleistos, kai kuriuose kabinetuose durys buvo išplėštos su visomis staktomis, laiptų pakopos nudaužytos, tarsi kūju, todėl taip ilgai negalėjome gauti higienos paso. Tačiau, kaip sako mūsų direktorė Olena Vnukovska, geriau mokykloje be durų, nei slėptuvėje, virš kurios sprogsta bombos. Savo rankomis valėme patalpas, tinkavome, dažėme klases. Vaikai ant koridoriaus sienos nacionalinėmis spalvomis nutapė medį, ant jo šakų kiekvienas priklijavo po lapelį su savo vardu ir miesto, iš kurio atvyko, pavadinimu. Tai suvienijo visą mūsų bendruomenę, nes žinojome, kad čia kuriame savo namus“, – pasakoja V. Kuruoglu apie sudėtingą mokyklos steigimo startą.
Didžiausi iššūkiai mokyklos steigėjų laukė siekiant gauti higienos pasą. „Vos tik pašalindavome nurodytus trūkumus, po Visuomenės sveikatos centro specialistų patikrinimo sulaukdavome naujo sąrašo, ką turime padaryti. Dirbome net savaitgaliais, nors dėl kai kurių reikalavimų nusvirdavo rankos, buvo ir ašarų, o nežinia dėl mokyklos likimo paveikė net ir moksleivius“, – pasakoja mokyklos direktorės pavaduotoja.
Mokyklai įkurti, pasak V.Kuruoglu, paprastai prireikia 3 metų. „Bet mes tiek laiko neturėjome. Ukrainiečių mokyklą įkūrėme mažiau nei per tris mėnesius. Nors Lietuvoje yra galimybė mokytis rusakalbėse mokyklose, daugelis į Lietuvą atvykusių ukrainiečių nenori, kad jų vaikai mokytųsi rusų kalba. Pasibaigus karui daugelis planuoja grįžti į savo namus, todėl tėvai nori, kad vaikai mokytųsi pagal ukrainietišką švietimo programą“, – sako V.Kuruoglu.
Nuo 2021 m. Tarptautinė Ukrainos mokykla Lietuvoje veikė kaip nuotolinio ugdymo įstaiga. Prasidėjus karui Ukrainoje ir tūkstančiams ukrainiečių atvykus į Lietuvą, pasak V.Kuruoglu, mokykla sulaukė didelio antplūdžio tėvų, norinčių, kad jų vaikai mokytųsi gimtąja kalba. Į mokyklą užsiregistravo per 1000 moksleivių. Tiek vaikų nuo pradinukų iki 11 klasės dabar mokosi Tarptautinėje Ukrainos mokykloje Vilniuje ir Klaipėdoje.
Be lietuvių paramos pamokos vyktų tarp keturių sienų
Kaip pasakoja mokyklos direktorės pavaduotoja, mokyklai pavyko iš Ukrainos atsigabent 1,5 tonos siuntą su vadovėliais ir nors kol kas vienu rinkiniu tenka dalintis dviems moksleiviams, pamokos vyksta sklandžiai. Mokykla ieško spaustuvių Lietuvoje, kurios galėtų padėti atspausdinti studijoms reikalingų leidinių.
„Be lietuvių palaikymo, įkurti mokyklos mums greičiausiai, nebūtų pavykę. Didelės paramos sulaukėme iš Lietuvos „Rotary“ labdaros organizacijos, kuri užsakė ir atgabeno į klases naujus mokyklinius suolus ir kėdes, o taip pat ir naujų kompiuterių, projektorių. Jei ne rėmėjai, pamokas greičiausiai būtų tekę vesti tarp keturių sienų“, – sako V.Kuruoglu.
Spalį tarptautinė Rotary bendruomenė, atsiliepdama į Ukrainos ambasados Lietuvoje prašymą, skyrė 100 tūkst. eurų paramą dviems Vilniuje įkurtoms ukrainiečių mokykloms, kuriose mokosi beveik 1000 vaikų. Už šias lėšas buvo nupirkti baldai Tarptautinei Ukrainos mokyklai ir Charkivo mokyklai „Gravitacija“, kurioje užregistruota 120 vaikų iš Ukrainos.
Dar daug dalykų Tarptautinei Ukrainos mokyklai trūksta – nuo smulkesnių detalių, tokių kaip žaliuzės klasėse, skambučio, pranešančio apie prasidėjusias pamokas, interneto ryšio, mokyklos interneto svetainės, iki įrangos mokyklos virtuvei, kurią būtų galima įrengti suremontavus rūsio patalpas. Nemenkas iššūkis mokyklai ir patalpų nuoma, kuri siekia per 7 tūkst. eurų neįskaitant sąnaudų už šildymą ir elektrą.
„Savo lėšomis sunku bus įsigyti trūkstamų priemonių, baigti remontuoti patalpas, išlaikyti mokyklą, kurioje mokslas vaikams nemokamas. Esame įkūrę mokyklos paramos fondą. Jei apie jį daugiau kas sužinotų, galbūt atsirastų geros valios žmonių, kurie mus paremtų. Mūsų bendruomenė, kurioje – faktiškai mamos su vaikais, prisidėti prie mokyklos išlaikymo neturi finansinių galimybių.
Dauguma mamų su vaikais atvyko į Lietuvą vienos ir labai sunkiai kabinasi į gyvenimą naujoje vietoje. Mokykloje dirbančių mokytojų vyrai, sūnūs taip pat liko Ukrainoje arba dalyvauja kare. Vienos mokytojos namai Mariupolyje buvo susprogdinti, dabar jos namai – Vilniuje,“ – pasakoja V.Kuruoglu, kuri pati atvyko iš Zaporižios su dviem vaikais dar iki karo, 2021 m. rudenį.
Viena šeima, palikusi savo namus Dnepropetrovsko srityje, į Lietuvą atvyko su 10 vaikų, iš kurių 8 globotiniai. Visi vaikai – nuo antrokų iki devintokų – lanko Tarptautinę Ukrainos mokyklą. „Pagrindinis šeimos ramstis – Vilniuje dirbantis tėtis. Tvarkome reikiamus dokumentus ir rūpinamės, kad šios šeimos vaikai galėtų gauti nemokamus pietus mūsų mokykloje. Daugeliui šeimų – tai didelė parama, tačiau ir patys ieškome būdų, kaip galėtume vieni kitiems dar labiau padėti, ypač sunkiau besiverčiantiems savo bendruomenės nariams“, – sako V.Kuruoglu.
