Išorėje viskas kitaip nei viduj – tai patiria gimdamas vaikelis, kuriam nuo šiol tenka prisitaikyti gyventi naujomis sąlygomis. Niekad daugiau gyvenime žmogui neteks patirti tokių radikalių pokyčių kaip ką tik gimus: oras, šviesa, šaltis, garsai, o vietoj jaukios ankštumos – didžiulė erdvė. Naujagimiui pasikeičia tiesiog viskas.
Vietoj vandens ir šilumos – vėsus oras
Viduje: Pirmuosius devynis mėnesius kūdikio terpė mamos pilve buvo vanduo. Vos dešimties savaičių mažutis padarėlis jau irstosi rankytėmis vaisiaus vandenyse. Jo „erdvėlaivio kapsulėje” visuomet palaikoma jauki 37 laipsnių temperatūra, tad vaisiaus vandenyse žmogutis jaučiasi beveik taip, tarsi pleventų besvoris.
Išorėje: Vos atėjęs į pasaulį naujagimis oda pajunta šaltą orą. Staiga nebelieka šilto apsauginio apvalkalo. Todėl vos gimę mažyliai išsyk apgaubiami pašildytu rankšluosčiu. Neskubėkite mažylio „išvynioti”, nes naujagimio odai reikia laiko, kol apsipranta su oro kontaktu.
Garsų ir tylos kontrastas vietoj nuolatinio prislopinto fono ir supimosi
Viduje
: Maždaug nuo 20-osios savaitės žmogutis jau girdi. O pilve kas nors girdisi visad – kraujo tekėjimas, gurguliavimas skrandyje ir žarnyne, mamos širdies tvinksniai. Garsus iš išorės visad padengia pilvo garsų fonas. Netgi mamai miegant ar ilsintis, mažasis žmogutis visad būna švelniai sūpuojamas.
Išorėje: Pasaulis naujagimiui labai garsus. Ir sykiu neįprastai tylus. Balsai, durų trinksėjimas – viskas į mažylio ausį eina be filtrų, o paskui staiga viskas nutyla. Naujagimį tai gali bauginti – juk jis pripratęs prie nenutrūkstančių garsų pilve. Štai kodėl mažyliams taip patinka miegoti ant mamos ar tėčio pilvo – tuomet jie gali vėl girdėti ir justi širdies tvinksnius.
Alkis vietoj buvusios nuolatinės gerovės
Viduje
: Įsčiose žmogutis buvo aprūpinamas nuolat ir viskuo, ko jam reikia. Tik pačioje nėštumo pabaigoje jo skrandukas ima pratintis, kaip jausis būdamas pilnas ir tuščias: žmogutis jau geria vaisiaus vandenis ir juos šalina. Bet nei alkio, nei troškulio jis dar nepažįsta.
Išorėje: Gimimas kūdikiui buvo sunkus ir daug jėgų pareikalavęs darbas. Todėl iš pradžių jam reikia ne valgio, o ramybės. Tačiau vis tiek svarbu, kad jį prie krūties pridėtumėte dar gimdykloje. Mat pirmąsias dvi valandas poreikis čiulpti itin stiprus. O čiulpdamas naujagimis įgyja pasitikėjimą pasauliu – mama čia pat, ji manim rūpinasi.
Buvo neliečiamas, o dabar jį glosto ir čiupinėja
Viduje: Lytėjimo juslė žmogučiui atsiranda jau dvyliktąją-šešioliktąją nėštumo savaitę: jis jaučia, kai mažutėmis rankytėmis ir pėdutėmis paliečia vaisiaus apvalkalą. Maždaug nuo 20-osios nėštumo savaitės mažylis rankytes dažnai laiko prie burnos ir skruostukų. Taip dirginamos nervų galūnėlės aplink burną – pasiruošiama žindimui. Tačiau kad ir kaip arti mamos būtų kūdikis, įsčiose, jo oda dar nepažįsta jokių išorinių dirgių.
Išorėje: Ypatinga akimirka, kai mama pirmą karto glosto savo kūdikį. To pirmojo prisilietimo ji niekad nepamirš. Daugelis dabartinių akušerių ir gimdymo pagalbininkių įsitikinusios: vaikelis irgi įsidėmi šį pirmąjį prisilietimą. Todėl jos naujagimį liečia tik tiek, kiek būtinai reikia, o apžiūros imasi, tik kai prie mažylio švelniai ir ne kartą jau būna prisilietusi mama. Juk mažajam žmogui reikia įsidėmėti šią su niekuo nesupainiojamą mamos glamonių kalbą.
Vietoj aprūpinimo deguonimi tenka kvėpuoti pačiam
Viduje
: Virkštele kūdikiui nenutrūkstamai plūsta ne vien maistas, bet ir deguonis. Jam niekad netrūksta oro. Vaisiaus kraujas visuomet maždaug tolygiai prisotintas deguonies. Kraujo apytaka dar veikia „atvirkščiai” – deguonies prisotintas kraujas iš virkštelės teka į širdį, iš ten pumpuojamas po visą vaikučio kūną, o didžioji pilvo arterija paskui nugabena kraują atgal mamai – papildyti.
Išorėje: Naujagimis pirmą sykį įkvepia vos pasirodžius galvytei, kai nosies ir burnos niekas nedengia. Šią akimirką tarsi perkeliami kraujotakos „iešmai”, išsiskleidžia plaučiai, kurie nuo šiol tieks kraujui deguonį. Kvėpuoti tolygiai – menas, kurį naujagimiui dar reikia įvaldyti, tad jis turi treniruotis. Miegantis mažylis neretai alsuoja labai paviršutiniškai ir tyliai. O paskui staiga godžiai traukia orą – juk reikia deguonies.
Vietoj apsaugančios ankštumos – didelė erdvė
Viduje: Kojytės pritrauktos, galvytė įtaikyta tarp dubens kaulų – paskutinėmis savaitėmis iki gimimo mažyliui beveik nėra kaip judėti. Jis įspraustas tarsi viščiukas kiaušinyje. Ta ankštuma – šilta ir apsauganti, kontaktuoja beveik visas kūnas. Išorėje: Atėjęs į pasaulį naujagimis staiga aplink save turi didžiulę erdvę. Ištiesęs rankutes į nieką neatsiremia. Ištiesęs kojyte irgi nejunta pasipriešinimo. Vietoj kaulinės kapsulės apie galvytę – atvira erdvė. Ta naujoji laisvė naujagimį neretai smarkiai trikdo. Todėl paimtas į glėbį jis nusiramina greičiausiai. Daugelis naujagimių nurimsta, kai jiems uždedama plona kepuraitė. Ne vien dėl šilumos: apgaubta galva – irgi atrama. Kai kuriems naujagimiams taip reikia tos atramos, kad jie atsispirdami iš visų jėgų stumiasi į viršų – kol atsiremia, į lovytės, lopšio ar vežimėlio galą: kad pasijustų kaip „tarp dubens kaulų”.