Ne reta mama į darbą grįžta vos vaikučiui sukanka metukai. Tokio amžiaus mažylio darželiai dar nepriima, todėl dažnai ieškoma auklė. Jos paslaugų prireikia ir vyresnius vaikus auginantiems tėvams – juk ne visi pripranta darželyje. Šešios mamos dalijasi patirtimi, kaip rado auklę ir kiek jai moka.
Parsisiųskite programėles telefonams štai čia: „iPhone“, 41 metų nėščioji: jaučiuosi “per sena” gimdyti. Ką patars psichologė?
Kaip iš tiesų vyksta gimdymas: 4 jo etapai
Dominyka (Utena): „Auklę radome per pažįstamus. Ji prižiūrėjo draugų du vaikus. Kai jie ūgtelėjo, pradėjo lankyti darželį, o mes gavome progą ją pasikviesti pas save. Moteris jau amžiuje, bet dar ne pensijoje. Ji jau daug metų dirba aukle. Jai mokame už valandas – po 4 litus. Vidutiniškai per mėnesį sumokame iki 900 litų. Be to, kad prižiūri mūsų dukryte ji pagamina valgyti ir visai šeimai, sulanksto, kartais ir išlygina skalbinius, išplauna grindis. Tiesa, ji pas mus ir pietauja – tai ką išverda ar iškepa mums, valgo ir pati. Manau tai visai neblogas priedas prie algos.“
Laura (Vilnius): „Iš viso turėjome dvi aukles. Pirmąją atsirinkau pagal skelbimus. Sutarėme, kad mokėsiu 1100 litų už mėnesį. Jai reikėjo tik prižiūrėti jaunesnę dukrytę, nes vyresnėlė kaip tik pradėjo eiti į darželį. Deja, vyresnėlė pradėjo sirgti, todėl ir ją palikome auklei. Už abi mergaites mokėjome 1300 litų. Auklei reikėjo tik jas prižiūrėti, net maistą vaikams kasdien palikdavau paruoštą, kas sukeldavo labai daug streso. Tačiau po pusės metų paaiškėjo, kad mūsų auklė nėščia ir po kelių mėnesių mus paliks. Puoliau ieškoti naujos. Atlyginimą palikau tą patį. Šį kartą radau nuostabią moterį, kuri rūpinasi mūsų vaikais jau treti metai. Ji ne tik išverda valgyti mergaitėms, bet ir mums su vyru, sutvarko kambarius. Tiesa, 1300 kas mėnesį mokame net jei ir atostogaujame ar turime laisvų dienų.“
Rūta (Šiauliai): „Turime kaimyne, kuri nors ir pensijoje, yra judri, aktyvi ir šviesaus proto žmogus. Visada gerai sutardavome, todėl kai atėjo metas grįžti į darbą pasiūliau jai tapti aukle. Sūnus ją pažinojo ir mėgo, nei mums vaiko reikia kažkur vežti, nei auklei važiuoti. Jai mokame 700 per mėnesį. Ji ne tik prižiūri mūsų sūnų, bet ir padaro mums valgyti iš mūsų paliktų produktų. Tuo pačiu pavalgo ir pati. To visai neprašėme, bet kai turi laiko ji sutvarko ir kambarius: palieja gėles, išneša šiukšles, išplauna grindis ir indus.“
Austėja (Vilnius): „Kol auginome vyresnėlį, gyvenome centre ir auklę radome gana lengvai. Ieškojome pagal skelbimus. Įdarbinome senyvą moterį, jai mokėdavome 1500 litų. Ji ne tik prižiūrėdavo mūsų sūnų, bet jį ir lavindavo, pakoregavo jo elgesį, įvedė discipliną. Tačiau išsikėlus į užmiestį jai nebuvo kaip pas mus atvykti. Tada už tą pačią kainą radau studentę, kuri atvažiuodavo nuosavu automobiliu. Ji vaiką prižiūrėdavo, bet leisdavo daryti ką tik jis nori. Namai kasdien atrodydavo kaip po karo. Greitai jos atsisakėme, o sūnų pradėjome leisti į darželį. Susilaukus antrosios atžalos kreipėmės į auklių agentūrą. Auklės kol kas reikia tik kelioms valandoms per dieną. Šiuo metu pas mus dirba gana jauna moteris, už valandą jai mokame 15 litų. Už šią sumą ji prižiūri tiek vieną mūsų mažylę, tiek abu vaikus.“
Brigita (Vilnius): „Turime nusipirkę sodybą kaime. Čia praleidžiame didžiąją vasaros dalį. Kaimynystėje gyveno moteris, buvusi mokytoja. Greitai su ja susibičiuliavome ir atvykę galėdavome jai porai valandų palikti savo mažąjį Adomą. Pasibaigus vasarai pasiūlėme jai persikelti į Vilnių ir tapti vaikučio aukle. Moteris sutiko, nes neturi artimųjų ir visada norėjo gyventi sostinėje. Pasisekė radome savo name išnuomoti jai kambarį. Už jį mokame 500 litų. Dar 1000 mokame auklei. Ji tapo kaip mūsų šeimos narys: prižiūri sūnų, tvarko namus, kartu švenčiame šventes.“
