Miegas – kiekvieną parą pasikartojanti organizmo ramybės būsena. Miego metu matome mielą, miegantį, glebų kūnelį ir todėl galvojame, jog miegas yra lyg organizmo veiklos sustojimas ir ramybė. Tačiau žinoma, kad miegas – aktyvus fiziologinis procesas, kurio metu galvos smegenyse vyksta labai sudėtingi procesai, miego metu smegenys tarytum „dirba sau“, „tvarkosi“. Miego metu sustiprinama atmintis, sutvarkomi dienos įspūdžiai, formuojasi asmenybė. Vaikas ir auga miegodamas, miegas taip pat būtinas organizmo atsparumui palaikyti, todėl net sakoma, kad ligonis sveiksta miegodamas.
Miegą sudaro keletas miego fazių, kurios keisdamos viena kitą per naktį kartojasi keletą kartų.
Skiriamos dvi miego fazės:
– aktyvusis miegas (arba paradoksinis miegas). Aktyviojoje fazėje juda miegančiojo akys po beveik užmerktais, kartais virpančiais vokais. Būna trumpi savaiminiai galūnių trūktelėjimai suaugusiesiems, jos metu kūdikiai neretai būna kiek neramūs, nusispardo, vartosi, kartais sėdasi ar net stojasi, nusišypso ar net susijuokia, susiraukia, kai kurie gali prabusti, pravirkti, bet dažniausiai greitai vėl užmiega. Pabudinus žmogų šiuo metu, dauguma prisimena sapnus, todėl ši fazė dar vadinama sapnų faze;
– ramus gilus (arba lėtasis) miegas. Gilaus (lėtojo) miego fazėje žmogus guli visiškai ramus, glebus, nejuda akių obuoliai. Kūdikis irgi guli tyliai ir ramiai, visiškai atsipalaidavęs, net kartais sunku išgirsti jo kvėpavimą, jį galima pernešti į kitą lovą ar iš automobilio namo nepabudusį, jam netrukdo garsai, o netyčia užkliudžius jo lovelę, jis dažniausiai tik krūpteli ir nepabunda.
Suaugęs žmogus naktį miega apie 8 val., jo miego fazės pasikeičia 4–6 kartus, ir vyrauja lėtasis, ramus miegas.
Vaikų miegas skiriasi priklausomai nuo amžiaus: skiriasi tiek jo bendra trukmė, tiek fazių kaita, tiek kiekvienos fazės ilgumas. Kūdikis naktį miega apie 9–12 valandų. Jo lėtasis, ramusis miegas sudaro mažiau nei pusę miego laiko, taigi skirtingai nei suaugusiojo vyrauja aktyvusis miegas, dėl ko kūdikis daugiau juda, vartosi, murma, gali greičiau ir dažniau prabusti. Prabudęs kūdikis dažniausiai verkia, nes jam dar sunku vienam užmigti, taip jis šaukiasi mamos ar tėčio, kurie suteiktų jam saugumą ir tada jis vėl galėtų atsipalaiduoti ir grimzti į kitą miego fazę. Tai nėra ligos požymiai.
Miego trukmė priklauso nuo vaiko amžiaus, yra gana individuali, „užkoduota” genuose, paveldėtuose iš tėvų. Suaugęs žmogus pramiega trečdalį paros, kūdikis – daugiau nei pusę. Suaugęs paprastai miega tik naktį, kūdikis miega ir dieną, ir naktį.
Pirmąjį mėnesį naujagimis išmiega apie 16 val., kartais net 20 val. per parą. Jo miegas ir budrumas kaitaliojasi maždaug kas 4 val. ištisą parą. Nakties miegas pradeda ilgėti tarp 2–6 mėn., dienos metu vis ilgėja budrumo laikotarpiai. Nuo 6 mėn. jau mažėja dienos miegų skaičius, 18 mėn. vaikai miega tik 1 kartą. Nuo 4 iki 6 metų vaikai visai atsisako dienos miego. Ikimokyklinukams dienos miegas darželyje dažnai sukelia didelį nepasitenkinimą – jų organizmui jo jau nebereikia.
Dažniausiai literatūroje nurodomos vaikų paros miego normos:
– naujagimiai vidutiniškai išmiega 16–20 val. per parą,
– kūdikiai – 14–15 val.,
– 1–6 metų vaikai – 10–12 val.,
– 6–12 metų vaikai – 10–11 val.,
– vyresni nei 12 metų vaikai – 7–9 val.
Gerai išsimiegojęs vaikas būna žvalus, aktyvus, gerai auga ir vystosi, noriai valgo, žaidžia (jei neturi sveikatos problemų).
Priežastys:
– miego režimas ne kiekvienam susireguliuoja vienodai greitai ir sklandžiai, tą lemia nervų sistemos savybės (įgimtos ir įgytos) ir išoriniai aplinkos veiksniai – ligos, traumos, stresai, neramumai ar pasikeitimai aplinkoje ir šeimoje;
– įvairūs dienos įvykiai, pasikeitimai vaiko gyvenime turi įtakos jo miegui. Ypač jei vaikutis yra jautrus, dirglesnis nei kiti, visada jautriai miegantis, greitai prabundantis ar sunkiai užmiegantis. Miegas dažnai pablogėja vaikui susirgus, ypač sloguojant, kosint, karščiuojant, taip pat dygstant dantukams. Miegas gali sutrikti ir pasikeitus gyvenimo aplinkybėms – gyvenamajai vietai, miego vietai, miego aplinkybėms, pradėjus lankyti darželį, gimus broliukui ar sesutei, patyrus gausių naujų įspūdžių, triukšmo;
– vaikai, kaip ir suaugę, būna „vyturiai” ir „pelėdžiukai”. Tą irgi lemia iš tėvų (gal ir iš senelių) paveldėti genai. Sunkus ir vėlyvas užmigimas yra būdingas „pelėdžiukams”. Jiems kaip tik tuo metu, kai jų tėvai mano, kad laikas būtų miegoti, yra pats energijos pakilimas, kai norisi siausti, dūkti, dainuoti, šokti, pasakoti dienos naujienas. Žinoma, ryte bus labai sunku keltis, bet mažieji dar yra tokio amžiaus, kai tokia tolima perspektyva juos mažai jaudina. Sunkus ir vėlyvas vaiko užmigimas labai išvargina mažylių tėvus, todėl visiems labai norisi vaiką užmigdyti laiku (apie 21–22 val.).
Patiems mažyliams tokie tėvų norai dar nėra suprantami, vėlus užmigimas dažniausiai mažai trukdo. Geriausia jiems būna savaitgaliais, kai vakare galima atsigulti vėliau, ryte galima išsimiegoti ir miego problema kaip ir išnyksta. Beje, vaikai miego stoką kompensuoja dienos miego metu, vaikui augant miego poreikis ir šiaip mažėja.
Kada kreiptis į gydytoją:
– kūdikio miegas neatitinka miego normų, atrodo, miega labai mažai, neramiai;
– vaikas prastai auga, sutrikusi jo raida, jam trūksta energijos, jis dažnai serga, yra silpnas;
– vaikas naktimis pabunda labai staiga, surinka neįprastu, keistu, šaižiu balsu, jei trinka jo kvėpavimas, įsitempia ar trūkčioja kūnelis, staiga trūkteli rankos ar tokie judesiai kartojasi vienas po kito. Jei akys būna plačiai atmerktos, žvilgsnis nejudrus, fiksuotas į viršų ar kurią nors pusę, jei tai kartojasi tuo pačiu metu ir stereotipiškai.
Kreipiantis į gydytoją dėl miego problemų, svarbus išsamus miego problemos nupasakojimas: kada vaikas nubunda, kiek kartų, kaip ilgai nemiega, kas tuo metu vyksta – ar verkia, ar juda, kaip atrodo akytės ir kūnelis, ar netrūkčioja, kaip greitai pavyksta nuraminti, todėl būtina detaliai stebėti vaiko miegą keletą naktų, ar savaičių, nelygu, kokia problema, ir visada išdrįsti savo problemą pateikti specialistui. Neretai būna naudinga, kai tėvai nufilmuoja naktinę „problemą”, ypač jei tai būna panašu į priepuolius.
Kaip padėti:
– pirmiausia suprasti, kaip gera užmigti šiltame ir saugiame mamos ar tėčio glėbyje, ir nesistebėti, kad jūsų protingasis mažylis visomis priemonėmis (ilgu verksmu ir kita) siekia būti migdomas būtent taip ir mažyliui sunku ar jis nepratęs užmigti kitaip;
– nežiūrint to, kad tai bet kokiu atveju nesitęs amžinai (jei auginate gerai besivystantį vaiką), šį įprotį reikia pamažu keisti, ieškoti ir išbandyti kitas alternatyvas: linges ant lovos kojų (bet jos nešildo taip kaip tėvų glėbys), supimą vežimėlyje (tai irgi ne taip malonu) ar kitus užmigimo būdus;
– visi žino, kad bobutės vaikus migdydavo ir sūpuodavo lopšiuose, visi yra girdėję apie „bemieges naktis” auginant vaikus. Tai tik įrodymas, kad visais laikais vaiko migdymas kartais nebūdavo lengvas. Verta prisiminti ir supamą lopšį, ir lopšinę, ir bobučių kantrybę;
– dažnai vaiko užmigimą pagerina vakarinis maudymas. Maudantis šiltame vandenyje atsipalaiduoja kraujagyslės, jos prasiplečia, kūnelis sušyla, raumenukai atsipalaiduoja, sumažėja kraujospūdis, bendras aktyvumas, vaikutis tampa mieguistesnis. Jei į vandenį įpilsite truputį raminančių žolelių nuoviro (valerijono, melisos), atpalaiduojamas efektas gali būti dar stipresnis. Tik atsipalaidavusio vaikelio neišgąsdinkite ilgu rengimu, higienos procedūromis, kontrastingai šalta aplinka, kitomis nemaloniomis procedūromis;
– miegui reikalinga ramybė, kuo mažiau išorinių dirgiklių (garso, šviesų), trikdžių. Migdykite vaiką taip, kaip norėtumėte patys užmigti ir saugokite jo miegą, kaip kad ir patys nenorėtumėte būti be reikalo žadinami;
– didesniems vaikams, turintiems užmigimo problemų, rekomenduojami įvairūs ritualai prieš užmiegant. Vaikai pripranta prie ritmingai pasikartojančių įvykių ir tai suteikia vaikams saugumo jausmą ir tampa įpročiu. Gali būti pasivaikščiojimai gryname ore, įvairios mielos švelnios smulkmenos – graži patalynė, išvėdintas vėsokas kambarys, gražūs naktiniai drabužėliai, minkšti mylimi žaisliukai, šiltas pienas (jis, beje, turi medžiagų, gerinančių miegą) ar arbatėlė (pvz., melisos), graži pasakėlė, lopšinė, maža lempelė, kurią galima būtų kuriam laikui ir palikti, jei vaikas to pageidauja. Kai kurie tėvai sugalvoja keisčiausių ritualų, kuriuos kiti pavadintų vaikų užgaidomis, lepinimu, bet visai nesvarbu, jeigu tai tinka tėvams ir padeda vaikui atsipalaiduoti ir nebesipriešinant užmigti, nes kai kuriems mažyliams tikrai sunkiai sekasi iš dieninio aktyvumo pereiti į naktinę ramybę ir likti tamsoje vieniems, tą irgi lemia mūsų genai (prigimtis). Taigi įgimtą ar įgytą sunkų užmigimą galime pakeisti suformavę patrauklų ir malonų ritualą, kuris virstų stipriu įpročiu.
Kaip išvengti miego problemų:
– laikytis miego režimo, guldant vaiką pastoviu laiku, laikantis įprastų vakarinių ritualų;
– migdyti vaiką išvėdintame vėsiame kambaryje (apie 18–19 laipsnių temperatūros);
– valandą prieš miegą vengti aktyvios veiklos, judriųjų žaidimų, gausių emocijų;
– diena turi būti pakankamai aktyvi, kad vaikas vakare jaustų natūralų nuovargį;
– prieš miegą vengti gausaus valgymo ir gėrimo, nes pilnas skrandis ir šlapimo pūslė gali sutrikdyti miegą;
– vengti stresų, barnių, įtampos, vaikas turi augti saugioje, ramioje aplinkoje, mylinčioje patikimoje šeimoje.
Ištrauka iš knygos „Mamos žinynas“, kuri skirta įvairaus amžiaus vaikus auginančiai šeimai. Joje išsamiai ir kartu glaustai nurodomos dažniausiai pasitaikančių ligų priežastys, paaiškinami jų profilaktikos klausimai.
