Per televiziją ne vienas tikrai atkreipė dėmesį į energingus šokančius tėvus – įvairiausio amžiaus, ūgio, svorio, be kompleksų, su tokia užkrečiančia energija, kuri, atrodo, tryško ir per ekranus. „Modus Dance Banda” – tėvai, kurie vedė savo vaikus šokti ir galiausiai šokti sugalvojo patys.
Kaip susikūrė šokių grupė, pasakoja jos įkūrėja ir vadovė Viktorija Nenartovič.
„Mano šokančių tėvų vaikai lanko studiją „Modus Dance“. Prieš dvejus metus vaikai dalyvavo televizijos talentų konkurse. Tėvai sėdėdavo rūbinėje ir laukdavo, o kai vykdavo čempionatai, lydėdavo vaikus. Per tuos metus visi labai susibendravo. Ir jiems šovė mintis, kodėl gi patiems nepradėjus šokti. Iš tiesų jie nė vienas nėra šokėjas, niekada gyvenime rimtai nešoko. Per vaikų grupės šventes nebent.
Žinote, tėvai tokie patys kaip ir jų vaikai. Pagalvojau, kodėl gi jiems nepabandžius? Važinėdama su vaikais po gatvės šokių čempionatus, mačiau, kad galima varžytis senjorų kategorijoje, pasiūliau pabandyti. Šokančių tėvų, kurie sudaro grupę „Modus Dance Banda”, dabar yra 16-17, jie kartkarčiais keičiasi. Ne visi dalyvauja čempionatuose – vieniems sekasi geriau, kitiems prasčiau. Publika juk nemato, kaip mes dirbame, mato tik galutinį variantą, kuris turi būti labai geras.”
„O Viešpatie, ką man su jais daryti…”
„Sukūriau šokio choreografiją, parinkau muziką, pasiruošėme per pusantro mėnesio ir pasirodėme pirmajame čempionate Klaipėdoje. Galite įsivaizduoti, koks tai juodas darbas, kad per tokį trumpą laiką su niekada nešokusiais žmonėmis paruoštume tikrą šou programą. Kai juos pirmą kartą pamačiau, bandančius šokti, pagalvojau: „O Viešpatie, ką man su jais daryti…” Lengva su vaikais, taip jau yra: kuo jaunesnis, tuo paprasčiau iš jo galima ką nors nulipdyti, o kaip išmokyti šokti suaugusiuosius? Ir nieko, išmoko.
Mūsų tėveliai buvo tokie išskirtiniai, per pirmąjį čempionatą, kuris vyko Klaipėdoje, sukėlė tikrą furorą, žiūrovai salėje stojosi, šaukė, plojo, kaip rašė spauda, „Modus dance” susprogdino publiką… Šokantiems tėvams pirmoji pažintis su scena buvo kažkas tokio nepamirštamo – „užsikabinome”. Dabar į čempionatus važiuoja ir dalyvauja visi – ir tėvai, ir vaikai, tik skirtingose amžiaus grupėse. Tėveliai jau nebėra tik lydintys savo vaikus, jie lygiaverčiai dalyviai.”
Gyvenimas po 30-ies nesibaigia
„Mūsų šokio stilių galima apibūdinti kaip gatvės šokį su šou elementais. Choreografija tokia, kad būtų tarsi mini spektaklis, su idėja, istorija. Pirmasis šokis apie nusivylusias namų šeimininkes ir šeimininkus vadinosi „Gyvenimas po 30-ies dar nesibaigia”. Ir tas gyvenimas tikrai nesibaigia nei po trisdešimties, nei po keturiasdešimties, grupėje mano šokėjų amžius – nuo 27 ir 48 m. Per TV „Talentų šou” pusfinalyje parodėme šokį, kuris vadinasi „Koma”.
Šokantys tėvai visi turi šeimas, dauguma – po du ar daugiau vaikų, darbas, namai, buitis – ir dar ateina į treniruotes pašokti. Ir jie viską spėja! Tie, kurie tik atveda vaikus, dažniau skundžiasi, kokie jie pavargę, o mano šokėjai – niekada. Šlovė sunkiai uždirbama, juodu darbu ir prakaitu, bet to verta.
Žmonės skirtingų profesijų, pomėgių, galų gale tautybių, bet tai netrukdo jiems draugauti. Bendrą kalbą randa gydytojai, statybininkai, automechanikai, inžinieriai ir pan. Ir mes visi vienas kitam padedame, turime savo FB grupę, kurioje dalijamės viskuo, tarkime, kažkas parašo: „Radau pigių apelsinų, kam kiek paimt?” Smulkmenos, bet labai malonios, kiti gal su šeima taip artimai nebendrauja kaip mes su kolektyvu.”
Tėčių – mažuma
„Studijai kitąmet sukaks 15 m., bet tokio šokių viruso kaip dabar dar niekada nebuvo. Aš pati dirbu su įvairiomis grupėmis, įvairaus amžiaus vaikais ir senjorais, daugiau kaip 200 žmonių šoka šioje studijoje. Namo grįžtu apie dešimtą vakaro, net savo vaikų dar nesusilaukiau, nėra kada (juokiasi). Bet jau turiu sužadėtinį, vasarą bus vestuvės, paskui, viliuosi, ir visa kita.
Labai norėtųsi, kad ateitų daugiau šokančių tėčių, nes vyrų vis trūksta. Praėjusiais metais kartu šoko ir mano sužadėtinis, bet neatlaikė, aš griežta vadovė, kad ir kokie mus santykiai sietų, kai šoka, iš visų reikalauju vienodai. Jis pasakė: „Viskas, daugiau nebegaliu, tu ant manęs rėki”, ir išėjo. Gal ir gerai, bus kam namais rūpintis, nes aš juk nespėju. Šiemet šokančių tėčių liko tik trys, bet užtat kiek jie moteriško dėmesio gauna!”
Pasakoja šokantys tėveliai
Evaldas: „Aš tas, kuriam – per 30-imt, bet jaučiuosi daug jaunesnis, pagal profesiją esu inžinierius, kažkada vaikystėje svajojau šokti ne baletą, ne sportinius, o kaip tik tokius – gatvės šokius, bet tais laikais dar nebuvo ir kur mokytis. Iš pradžių šokti vedžiau tik dukrą Austėją (8 m.), bet paskui ir pačiam užsinorėjo veiklos. Kiek galima būti tik palydovais, vairuotojais ir padėjėjais ir trintis iš kampo į kampą, kol mažieji šoka? Namuose, aišku, darbų irgi netrūksta, bet norėjosi kažkokio polėkio. Anksčiau buvau tik dukros pagalbinis darbininkas, o dabar abu mes – žvaigždės, konkuruojame dėl šlovės, kuris užims daugiau pirmųjų vietų (juokiasi). Aš negaliu susirgti ar praleisti treniruočių, nes esu iš vyrų mažumos, nedaug mūsų, be to, man patikėti svarbūs vaidmenys, jaučiuosi atsakingas ir ypatingas. Užsiėmimai vyksta du kartus per savaitę, prieš čempionatus ir dažniau, būna, renkamės ir savaitgaliais. Mano žmona labai džiaugiasi, kad laisvalaikį leidžiu šokdamas, kad atradau save ir jaučiuosi laimingas. Ji tikrai nepavydi, kad esu apsuptas kitų moterų, nors jos draugės erzina, jog man amžiaus vidurio krizė, kad jau šokti pradėjau. Tik šešiamečio sūnaus niekaip negaliu įkalbėti šokti, sakė, kad tai ne jam.”
Diana: „Paskutinį kartą šokau, kai buvau dukros amžiaus, t. y. ankstyvoje paauglystėje, bet kai sužinojau, kad kai kurie tėvai jau susiruošė šokti patys, pasiprašiau priimama. Mano dukra Arina (12 m.) anksčiau lankė sportinius šokius, laimėdavo prizines vietas, bet tokio džiaugsmo, kokį patiria lankydama „Modus dance”, tuomet nejautė. Ji net spirga kaip nori šokti, jei suserga ir negali dalyvauti treniruotėje ar čempionate, iš karto – ašaros. Juokinga, kad ir aš taip jaučiuosi, jei negaliu ateiti į repeticiją.”
Neringa: „Mes šokame visa šeima – dukra Jorė (7 m.), aš ir mano vyras Alvydas, tik mes su vyru – senjorų grupėje. Buvau ta, kuri kartu su Evaldu ir vadove subūrėme kitus. Menu, kaip vieną dieną pareiškiau savo vyrui: „Žinai, nuo antradienio mes šoksime.” Jis ramiai sutiko, nors jo aistra – motociklai. Vaikai – Jorė ir Herkus (5 m.), jei močiutė jų nesaugodavo, į repeticijas keliaudavo kartu. Dabar „Modus dance banda” rengiasi gatvės šokių čempionatui Rygoje. Labai smagu, kad mes užkrėtėme noru šokti daug kitų šalių tėvų. Mes tik pasirodome kokiame nors čempionate, kitais metais, žiūrėk, ir turime naujų konkurentų – vaikų šokių grupių tėvai taip pat pradeda šokti. Ir mūsų trenerei Viktorijai jos kolegos sakė, kad mūsų kolektyvas toks – užvedantis.“
Inga: „Prisidėjau prie grupės vėliau, nes gydžiausi po stuburo operacijos, labai norėjau dalyvauti, todėl šokau viena namuose, kad tik pasivyčiau šokėjus. Po pirmojo čempionato, kai pasirodėme Klaipėdoje, vaikai, kurie yra didžiausi mūsų sirgaliai, net neiškentė, išbėgo į sceną mūsų sveikinti, cypdami iš laimės. Net dabar pasakojant pagaugais kūnas eina. Dukra Gintarė (9 m.) labai džiaugiasi, kad šoku. Nugaros nebeskauda po visų operacijų, judėti juk labai gerai, o jei judi su nuotaika, gerai trigubai.”
Žydrūnė: „Mano dukra Atėnė (6 m.) klausė: „Mama, tu tikrai taip šoksi, kaip mes, tokiu stiliumi?” O ką? Ir mes galime, net buratinai šoka… Vaikai mus palaiko gal net labiau negu mes juos. Skaičiuoja savo ir mūsų diplomus, tai tikrai suartina. Mes kilę iš skirtingų Lietuvos regionų, kiek daug turime žmonių palaikymo, pasirodyti mus kviečia jau ir Širvintų šventėje. Beveik žvaigždės, tiesiai „nuo puodų”.” (juokiasi)
