Kūdikystė – tai itin spartaus augimo laikotarpis, kuomet kūdikis labai greitai vystosi tiek fiziškai, tiek psichiškai. Mažylis šiuo laikotarpiu yra labai jautrus išoriniams aplinkos veiksniams, jis sparčiai mokosi, tobulėja, nuolat kažko ieško ir svarbiausia – nuolat randa.
Šiame amžiaus laikotarpyje didžiausią vaidmenį atlieka tėvai, nuolat kalbindami ir viską rodydami vaikui: taip jie lavina mažylį, pažindina su jį supančiu pasauliu ir įvairiais garsais. Nors dažniausiai tėvai ir labai stengiasi dėl savo atžalų, labai pavargus norisi bent kelių minučių ramybės sau. Ir čia visiems po ranka televizorius. Tačiau ne vienai mamai dažnai ramybės neduoda klausimas – ar galima kūdikiui leisti žiūrėti televizorių ir ar taip gaunama ramybė namuose nėra per brangi vaiko raidos atžvilgiu?
Kūdikiams visiškai nesvarbu, ką rodo televizorius, jiems neaktuali jokia įvykių seka, jie tiesiog džiaugiasi matydami besikeičiančius vaizdus. Ypač dėmesį patraukiančios reklamos yra puikus marketingo triukas: viskas mirga, greitai keičiasi, skamba ir groja, todėl jos ypač vilioja vaikus.
Mokslininkai nustatė, kad besaikis televizoriaus žiūrėjimas nuo mažų dienų formuoja priklausomybę televizijai, vėliau vaikas vis labiau ima painioti realybę su matomu pasauliu televizoriaus ekrane.
Nors kūdikis dar objektyviai nesuvokia realumo ir nerealumo santykio, televizorius jį prikausto kaip tiesiog patrauklus daiktas.
Žiūrėti televizorių – tai reiškia nieko neveikti, netobulėti ir nesitobulinti: nereikia nieko statyti, bandyti pasiekti, nereikia judėti. Tėveliams taip pat ramu – kūdikis nereikalauja dėmesio, leidžia pasikalbėti ir pailsėti po sunkios darbo dienos.
Tačiau televizija auklėja ir lavina labai mažai, o žala – akivaizdi.
Vaikams iki dvejų metų – tabu
Vaikai mokosi stebėdami, todėl nebus jokios naudos, jeigu vaikui nuolat kartosime, kad negalima mušti kaimyno kačiuko, tačiau grįžusiam iš kiemo įjungsime „Tomo ir Džerio nuotykius”, kurių pagrindinis tikslas – pagauti vienas kitą ir kaip galima išradingiau „užvožti”. Kai kalbama apie vyresnį nei dviejų metukų vaiką – žiūrimos televizijos turinys ir saikas turėtų būti pagrindiniai aspektai, į ką tėvai pirmiausiai turėtų atkreipti dėmesį, tačiau kalbant apie mažesnį vaiką – televizorius išties turėtų būti tabu.
Ilgalaikių tyrimų metu buvo nustatyta, kad vaikams iki dviejų metų televizorius gali sukelti labai sunkius padarinius, todėl rekomenduotina jo visiškai atsisakyti. Kūdikių ir mažų vaikų televizoriaus žiūrėjimas turi neigiamos įtakos jų kalbos vystymuisi bei skatina dėmesio sutelkimo sutrikimus. Visiškai natūralu, kad ilgai žiūrint televizorių nukenčia kitos, daug labiau reikalingos, veiklos: lieka mažiau laiko bendravimui, žaidimams, o tai reiškia vaiko vystymuisi.
Televizija, kaip ir įjungtas radijo imtuvas, neatstoja girdimos kalbos namuose, mažylis netobulėja.
Lavinamosios laidos kūdikiams
Nei „tuščia” televizija, nei įvairios lavinamosios laidelės kūdikiams nėra aktualios, nes skirtumo tarp jų kūdikis nelabai įžvelgs, tai svarbiau vyresniems vaikams. Lavinamosios laidos vaikams turėtų būti kaip priedas prie kasdienybėje išmoktų naujovių, tai turėtų būti pateikiama kaip pozityvus atradimas. Pavyzdžiui, spalvas besimokančiam vaikui vėliau įjungta laida apie spalvas suteiks džiaugsmo ne tik todėl, kad gali pažiūrėti televizorių, bet ir todėl, kad vaikas tarsi atras pripažinimą to, ką mokėsi su mama. Tokiu būdu vaiko motyvacija mokytis tik dar labiau augs, nes tokia laida „suveiks” ir kaip pastiprinimas, ir kaip žinių užtvirtinimas.
Kodėl bijomės tylos?
Kartais mamos, bijodamos kūdikį pripratinti prie tylos, beveik visą dieną laiko įjungtą televizorių. Atrodytų, kad vaikas nekreipia į tai dėmesio, tačiau jo nervų sistema nuolat yra dirginama, o akys vistiek užkliūva už spalvotų besikeičiančių vaizdų.
Vaikai mokosi stebėdami, todėl nebus jokios naudos, jeigu vaikui nuolat kartosime, kad negalima mušti kaimyno kačiuko, tačiau grįžusiam iš kiemo įjungsime „Tomo ir Džerio nuotykius”, kurių pagrindinis tikslas – pagauti vienas kitą ir kaip galima išradingiau „užvožti”.Psichologė Karolina GURSKIENĖ
Nežiūrint į tai, kad fiziologiškai tai gali labai stipriai pakenkti kūdikio regai, dar ir nervų sistemai daroma žala yra išties nemenka. Nors ir mažylis pažiūrėjęs vos kelias minutes, atrodo, be didelių sunkumų nusisuka ir toliau užsiima savo veikla, jo galvelėje vis dar „eina” matyti vaizdiniai ir yra apdorojami kaip nauja informacija.
Kūdikių nervinė sistema yra labai jautri, todėl tai gali gali turėti įtakos vaiko miegui, nervingumui, gebėjimui susikaupti ir kantrybei (pvz.: kantriai dar kartą verti žiedelius ant strypo arba po pirmojo nesėkmingo bandymo imti nervingai kviestis pagalbą).
Jeigu mažylis yra migdomas prie televizoriaus, naudojant jį kaip minimalaus triukšmo šaltinį, jis išties ne taip greitai nubus vos išgirdęs bet kokį pašalinį garsą, tačiau televizija nėra tas „baltasis” triukšmas, kuris padeda kūdikiui atsipalaiduoti ir lengviau užmigti. Juk įjungus bet kokią laidą, ji nuolat kinta, be to, ji yra daug kartų pertraukiama reklamomis. Taigi, laidoje nuolat keičiasi balsai ir tembrai, joje naudojamos skirtingo ilgumo pauzės, skirtinga muzika ir jos ritmas, todėl visa tai mažylį labiau blaško, nei ramina.
Natūralūs garsai ir „baltasis triukšmas“
Vietoje įjungto televizoriaus, galima mažyliui įjungti kokią nors ramią muziką, palikti įjungtą migduką, kuris skleidžia tam tikro dažnio bangas ir ramiai ūžia arba tiesiog palikti plačiai pravertą langą su natūraliais garsais už lango.
Įjungtą televizorių kaip migdymo priemonę taip pat galima pakeisti „baltuoju triukšmu”: kūdikiai mėgsta garsus, kurie primena tuos, kurie buvo girdimi mamos įsčiose, todėl labai įsiverkusiam kūdikiui tai galėtų būti įjungtas plaukų džiovintuvas, garintuvas ar net dulkių siurblys. Ypač ne itin ramiems kūdikiams reikia monotoniško „baltojo triukšmo”, o ne neprognozuojamos televizijos.
Kūdikis yra visiškai priklausomas nuo tėvų, todėl žinodami, kad jam reikia padėti kuo daugiau išmokti, vertėtų nepamiršti, kad yra dalykų, nuo kurių jį reikia ir apsaugoti.
Psichologė Karolina Gurskienė
