Psichologė, švietimo ekspertė Audronė Kancė-Grdzelišvili
Kai vaikas šaukia: „Aš tavęs nekenčiu!“, tai dar nereiškia, kad jis iš tikrųjų taip jaučiasi. Esu psichologė, mama ir pati tai patyriau „savo kailiu“. Iš patirties žinau, kad daugelis tėvų tokius vaiko žodžius priima labai asmeniškai ir skaudžiai. Jie ima abejoti savimi, savo kaip tėvų vaidmeniu, ir reaguoja iš savo asmeninio skausmo pozicijos.
Tad pakalbėkime: kas vyksta su vaikais, kai jie sako tai, ko iš tiesų negalvoja? Kodėl jie taip elgiasi ir kaip mums, tėvams, reaguoti tinkamai, kad padėtume vaikams išeiti iš afekto būsenos bei mokytis socialinių įgūdžių?
Kodėl vaikai sako tai, ko iš tiesų negalvoja?
Kuo stipresnės emocijos, tuo labiau susilpnėja kognityvinės funkcijos. Tarp emocijų intensyvumo ir gebėjimo protauti yra atvirkštinis ryšys – taip yra visiems, ir suaugusiesiems taip pat. O mes kalbame apie vaiką, kuris viską išgyvena dar intensyviau. Kai pyksta – tai visa širdimi, kai verkia – tai lyg išgyventų didžiausią sielvartą.
Vaikai lengvai įšoka į afekto būsenas – savotišką „transą“. Mažesni vaikai tokiose būsenose nesugeba vienu metu jausti ir meilės, ir pykčio. Jų psichika dar per jauna tokiai emocinei integracijai. Todėl jie gali mylėti arba pykti, bet ne abu vienu metu. Dėl to sakoma, kad vaikui sveika augti su dviem tėvais – kai ant vieno pyksta, kitą vis tiek gali mylėti. Jei vaikas gyvena tik su vienu iš tėvų, jam sunkiau saugiai išreikšti pyktį, nes bijo prarasti vienintelį artimą žmogų.
Dar viena svarbi aplinkybė – vaiko mąstymas. Abstraktus mąstymas, leidžiantis reflektuoti savo jausmus, vystosi tik maždaug nuo 13 metų. Tad nesitikėkime, kad mažas vaikas pasakys: „Aš dabar labai nusivylęs“ ar „Man labai skaudu, nes tai, ką padarei, buvo neteisinga.“ Vaiko reakcija paprasta: skauda – kandu. Kad skaudėtų ir tėvui, ir mamai – kaip ir jam.
Kaip tėvams neįkristi į „nuosėdas“?
Tėvams iš tiesų skauda. Tokie žodžiai kaip „nekenčiu“ gali veikti lyg smūgis. Mes įskaudinami, nusiviliame, imame abejoti savimi. Kyla kaltės jausmas, baimė būti „nepakankamai gerais“ tėvais.
Bet vaikams nereikia tobulų tėvų. Pakanka būti pakankamai geru tėčiu ar mama – besąlygiškai mylinčiais, emocinio saugumo pagrindu. Šią frazę verta kartoti sau vėl ir vėl:
„Aš esu pakankamai gera mama / pakankamai geras tėtis. Aš myliu savo vaiką – ir to pilnai pakanka, kad jis augtų laimingas.“
Blogiausia, ką galima padaryti – reaguoti iš savo skausmo. Pradėti teisintis. Arba šaukti. O dar blogiau – perkelti vaikui atsakomybę už savo jausmus, sakant: „Kai tu taip sakai, mamytei labai skauda širdelę.“ Tai – manipuliacija. Vaikas turi turėti teisę pyksti. Tėvų pareiga – atlaikyti šį pyktį.
Kaip reaguoti teisingai?
Užuot reagavę impulsyviai, pabandykite laikytis aiškios šešių žingsnių grandinės:
1. Vidinė savireguliacija
Giliai kvėpuokite (iš diafragmos), suskaičiuokite iki 10. Jei reikia – pakartokite sau:
„Aš esu pakankamai gera mama / tėtis. Aš myliu savo vaiką.“
2. Empatija
Atspindėkite vaiko emociją, pavyzdžiui:
„Matau, kad tu labai pyksti. Tau dabar labai skaudu.“
3. Nusiraminimo instrukcija
Pasiūlykite pertraukėlę:
„Dabar visiems reikia nurimti. Padarome pauzę.“
4. Meilės ir saugumo patvirtinimas
„Aš tave myliu ir visuomet būsiu šalia.“ Tai padės vaikui jaustis saugiai net pyktį reiškiant.
5. Ribų nustatymas
„Aš neleisiu tau šaukti ant manęs. Kai taip darai, aš to neklausysiu.“ Tokiu būdu rodote vaikui pagarbos sau pavyzdį.
6. Grįžimas prie pokalbio vėliau
„Kai nusiraminsi, man labai rūpės sužinoti, kas tave taip supykdė.“
Kai vaikas nusiramins – kalbėkitės. Ne moralizuokite, o klausykite. Jei pokalbis vėl tampa audringas – kartokite žingsnius. Svarbu padėti vaikui suvokti, kokie jūsų veiksmai jį įskaudino. Užduokite konkretų klausimą:
„Ką aš padariau, kad tu taip pasijutai?“
Pabaigai
Vaikui nereikia idealių tėvų. Jam reikia pakankamai gerų, besąlygiškai mylinčių, stiprių suaugusių, kurie atlaiko jo stiprias emocijas ir patys neiškrenta iš vėžių.
Tėvų emocinis stabilumas yra vaiko emocinio saugumo pagrindas.
