Vienaip ar kitaip, tačiau visi tėvai moko savo vaikus, diegia jiems saugumo įgūdžius. Ir vis dėlto… ar labai efektyvios jūsų pamokos? Tai priklauso nuo to, ką jūs pabrėžiate, kai auklėjate – mokote – saugote savo vaiką.
Šis testas padės jums susigaudyti, kokias mintis įsimena mažasis žmogutis iš saugumo pamokų.
Mažylis sukiojasi ant sofos, atsidurdamas vis arčiau ir arčiau krašto. Jūs:
A. Budriai jį stebite, kad laiku pastvertumėt.
B. Sakote: „Čia kraštas, nukrisi, negalima… ”
C. Sakote: „Čia kraštas, nušliaužti reikia va taip…”
TAIP PAT SKAITYKITE:
Žindyvė pieną “gausina” gerdama alų: gydytojo komentaras
Interviu su lietuve, žinančia, kaip iš kūdikio išauginti genijų
Jūs ką tik įjungėte orkaitę, kad iškeptumėte vištą, o jūsų mažylis pribėgo ir, nepaisydamas draudimų, atkakliai prie orkaitės lenda. Geriausia padaryti taip:
A. Neprileisti, pagrūmoti pirštu, idealiausia – išprašyti iš virtuvės.
B. Paaiškinti, kad tai pavojinga, pasakyti: „Oi, karšta!”
C. Pasakyti: „Negalima!” Ir privesti dar arčiau, – tegu pajunta, kaip karšta.
Vaikas įprato, vos tik nusisukate, kuo greičiau nuropoti tolyn, ir jūs jau gerokai pavargote, gaudydama ir stabdydama savo žvitrųjį mažylį. Ką ketinate daryti šį kartą?
A. Uždrausti.
B. Pasivyti ir sustabdyti.
C. Pasislėpti.
„Mama, dabar aš tave pasupsiu!” – sako mažylis. Jūs sėdatės ant sūpynių, mažylis atsistoja priešais jus ir stengiasi sūpynes išjudinti. Jūs sakote:
A. „Atsargiai, sūpynės tave užgaus!”
B. „Atsistok va taip…” – ir jį pastatote.
C. Paklausiate: „Kaip reikia atsistoti, kad sūpynės tau netrinkteltų?”
Jūs su vaiku vaikštinėjote po parką ir atsisėdote ant kelmelio pailsėti. Vaikas pašmirinėjo aplinkui ir atnešė jums nurautą šungrybį. Jūsų instinktyvus noras:
A. Atimti šungrybį ir išmesti.
B. Tuoj pat jam nuplauti rankas.
C. Pasakyti: „Atsargiai!” ir bematant sukurti pasaką apie klastingą šungrybį (o paskui nuplauti rankas).
Močiutė papasakojo vaikui, kad esąs toks naminukas, ir (o to visiškai nesitikėjote) vaikas sunerimo, jis vis grįžta ir grįžta prie tos temos… Ką jūs darote?
A. Įtikinėjate, kad naminukų pasaulyje nebūna, vadinasi, bijoti nėra ko.
B. Apeinate su juo savo namus, apžiūrėdami visus kampelius, ir akivaizdžiai įrodote, kad neminukų nėra.
C. Pasikalbėję apie pasakas ir pasakų veikėjus, pastatote nakčiai dubenėlį pieno – naminukui.
Judu einate šaligatviu ir prisiartinate prie namo, nuo kurio stogo nukaręs storas varveklis. Ką jūs darote?
A. Aplenkiate varveklį?
B. Parodote vaikui tą varveklį ir jį aplenkiate?
C. Parodote vaikui varveklį ir klausiate, kaip judviem geriau praeiti.
Jūsų vaikas nepasiprašęs nuėjo pažaisti į gretimą kiemą, kur jūs netrukus tą prapuolėlį ir pasigavote, jūs klausiate, kodėl jis taip pasielgė, o jisai sako susitikęs Snieguolę, kuri paprašė, kad jis padėtų jai surasti Senelį šaltį, ką tuoj pat jam pasakote?
A. Pasėdėk ir pagalvok; o į kiemą daugiau visai neisi – iki pat vasaros.
B. Snieguolę? Pavasarį? Kodėl tu mane apgaudinėji?
C. Tai buvo persirengusi Žiežula Pagiežula, kadangi Snieguolė niekada nepasišauks vaiko, neperspėjusi mamos.
Vaikas drožia skardžio link – pasižiūrėti, kas tenai, apačioje, o į jūsų pastangas jį sustabdyti visiškai nereaguoja. Jūs darote didžiulį šuolį ir spėjate vaiką pagauti. O paskui?
A. Pasisodinate šalia savęs, paaiškinate, kaip tai pavojinga, ir pareikalaujate jūsų aiškinimą pakartoti.
B. Pagrūmojate, kad apsaugojimui prie kojos pririšite virvę.
C. Nubaudžiate.
Ant žemės guli kažkoks ilgas laidas. Jūs žinote, kad juo srovė neteka ir todėl jis nepavojingas, tačiau vis dėlto:
A. Papasakojate vaikui, kodėl negalima užminti ant nukritusio laido.
B. Parodote, kad gulintį ant žemės laidą reikia apeiti.
C. Paklausiate, kodėl negalima užminti nukritusio laido ir kaip pasielgti yra teisinga.
Vaikas atbėgo iš lauko šiek tiek kažko išsigandęs. Jūs išsiaiškinate, ko jis išsigando, ir:
A. Pasakote, kad gali pabūti namie.
B. Paaiškinate, kad nieko baisaus čia nėra.
C. Išeinate drauge su juo į lauką ir drauge aptariate, ar vertėjo taip bijotis.
REZULTATAI
Jeigu dauguma atsakymų A.
Žinoma, jūs stengiatės apsaugoti vaiką nuo pavojų. Tačiau, deja, jūsų pastangos yra labiau draudžiamojo pobūdžio. Jūsų atžala puikiai žino, ko daryti negalima, bet menkai nutuokia, ką daryti galima arba ką reikia padaryti, kad būtų ir galima, ir nepavojinga. Jūsų „negalima” kaip tvora atitveria dukrą ar sūnų, tačiau pagalvokite, kas bus, kai jie išeis iš to sandariai apsaugoto ploto? Kai nebus jūsų po ranka, ar jie sugebės rasti išeitį iš sudėtingos (pavojingos) situacijos?
Tegu vaikui lieka maždaug griežtų, geležinių, šimtaprocentinių draudimų kaip „nesisėsk į svetimą mašiną”, „niekada neatidaryk durų svetimiems žmonėms” ir panašių – pačių svarbiausių, o tie dalykai, kuriuos išspręsti jis gali pats, naudodamasis savo patirtimi, tegu būna jo „ieškojimų zona” (žinoma, jums budriai ir nepastebimai/neįkyriai kontroliuojant).
Jeigu dauguma atsakymų B.
Jūs – išprusę tėvai, gerbiantys savo vaiką kaip asmenybę. Mokate ne tik apsaugoti ir paliepti, mokate ir ugdyti intelektą: užuot kamanodavę, dažnai vaikui aiškinate, kodėl negalima, žodžiu, papildote jo pasaulėvaizdį ir padedate jame susiorientuoti.
Jūsų traktavime trūksta tik vieno dalyko: augantis žmogus turi turėti ne tik neigiamą, bet ir teigiamą veiksmų algoritmą. Jeigu nors pusę „negalima, nes…” pakeistumėte į „reikia taip… ” ir parodytumėte, kaip elgtis galima, tai pagreitėtų naudingų įgijimo procesas, be to, pagerėtų jūsų santykiai su vaiku. Juk „taip” visada malonesnis už „ne”.
Jeigu dauguma atsakymų C.
Turite neįkainojamą įprotį: užuot tenkinęsi paliepimais, neigimais ir sudėtingais, vaikui dažnai nesuprantamais paaiškinimais, jūs nuo mažens diegiate jam teisingo, saugaus elgesio modelį. Tai – viena geriausių garantijų, kad jums nesant vaikui viskas eisis gerai. Ir bus galima pasikliauti ne tik aukle ar močiute, bet ir jo paties asmenine savimone. Kasdien, kas savaitę jo žinių apie pasaulį taupyklėje prisidės naujas punktas, tas punktas pateks į reikalingą „lentynėlę” galvoje, ir vaikas lengvai išsitrauks jį iš ten – pačią reikalingiausią akimirką.
