Dainininkas, dainų autorius, muzikos prodiuseris Stanislavas Stavickis–Stano (36 m.) su žmona Indre (28 m.) augina tris vaikus – Ričardą Aleksandrą (8 m.), Adomą (beveik trijų) ir Joaną Mariją (2 mėn.).
Dainininkas retai kalba apie šeimą ir vaikus, tačiau žurnalui „Tavo vaikas” padarė malonią išimtį. Tik dėl to, kad, kaip pats sakė, turi misiją – pasakyti, jog trys vaikai – tai ne daugiavaikė šeima, o standartinė ir kad reikia keisti visuomenės požiūrį į tai.
Po dviejų sūnų dabar jau turite ir dukterį, koks jausmas?
Manęs daug kas klausinėja, koks skirtumas, kai auginai sūnus, o dabar gimė duktė, tas klausimas mane gerokai „užknisa”, nes nėra jokio skirtumo. Tie ypatingai „nustatyti” veideliai, širdute sudėtos lūpos: „Kaip dabar tėveliui su dukryte?” Bandau pajausti, kas gi čia kitaip, ogi nieko! Bent jau aš nejaučiu. Kol ji dar mažas vaikas, reikalauja tiek pat globos, kiek ir tokio amžiaus berniukas.
Prisimenate tą jausmą, kai pirmą kartą tapote tėčiu?
Taip, tada buvo daug nerimo, daug laukimo. Pamenu, tik persikraustėme į naujus namus, praėjo dvi dienos ir gimė vaikas. Buvo daug naujienų gyvenime, viskas staiga tapo kitaip.
Tuos laikus menate su nostalgija?
Neturiu tokio gyvenimo etapo, kurį prisiminčiau kažkaip blogai, viskas, kas įvyksta, duoda naudos, kažko išmoko. Aš prisimenu tik teigiamas emocijas, tarkime, kaip su daktaru ėjau „parūkyti” į ligoninės rūsį, nors aš net nerūkau…
O kai gimė Adomas, jau viskas turėjo atrodyti paprasčiau?
Aš į gimdymą žiūriu paprastai ir racionaliai, yra tikslas – pagimdyti vaiką, o kad išpildytum tai, reikia padaryti, kas nuo tavęs priklauso, viską šaltai ir blaiviai apmąsčius. Aš mąstau, ką konkrečiai galiu padaryti, surasti tinkamą vietą, specialistus, kažkur nuvežti, kažką organizuoti, be nereikalingų emocijų. Reikia savo moterį palaikyti už rankos, paduoti rankšluostėlį ir pan. Per gimdymą tiek veiklos, kad nėra kada „taškytis”, bent jau man taip atrodė. Kai gimsta vaikas, emocijų neišvengsi, tačiau kol vyksta procesas, elgiesi kaip per kokį karą, apie save nėra kada galvoti, reikia mąstyti apie kitus.
Dalyvavote visuose trijuose gimdymuose?
Taip. Neseniai diskutavau su viena moterimi, kuri sakė, kad jokiu būdu gimdyme negali dalyvauti vyras, nebent mama. Man priimtinas ir toks požiūris, tačiau aš pats sunkiai galiu suvokti, kaip gali vyras nedalyvauti, tai jo prievolė, juk vaikas – ir jo. Kiekvienas vyras turi pamatyti gimdymą, jei, žinoma, tik yra tam sąlygos. Gimdymas moteriai – didžiausias išbandymas jos gyvenime, didžiausia įtampa, kodėl vyras tokiu metu turėtų palikti ją vieną?..
Bemiegės naktys nebaugina?
Aš tuoj viską paaiškinsiu: techniškai viskas atrodo taip – mudu su žmona esame pasiskirstę darbais: vakarais aš nuprausiu, užmigdau berniukus, pabūnu su ja, padedu, ko reikia jiedviem su mažąja, ir einu miegoti atskirai, ryte atsikeliu, pažadinu sūnus, suruošiu, „sudedu” į mašiną ir vežu kiekvieną, kur jiems priklauso, – į mokyklą, į darželį. Toks mūsų vyriškas gyvenimas, o mūsų mergaitės miega ar užsiima savo reikalais. Mudu su žmona diskutavome, kaip pasiekti patį geriausią variantą, kad visi būtume laimingi ir išsimiegoję, kol kas mums tai pavyksta. Man ir į darbą reikia kiekvieną dieną, turiu būti pailsėjęs, nemigo naktys kurti nepadeda.
Esate iš tų tėvų, kurie labai norėjo pirmo sūnaus?
Sąžiningai pasakysiu: niekada nejutau jokio skirtumo, kas gims – berniukas ar mergaitė. Aš negalėčiau paaiškinti, kodėl pas mus vertinama viena ar kita lytis ar kodėl berniukas yra geriau už mergaitę. Tikrai to nesuprantu, vaikas yra vaikas. O tokie stereotipai tikrai egzistuoja.
Koks jūs tėvas savo sūnums?
Griežtas, manau. Kiek esu kalbėjęs su kitais tėvais, retas, kuris yra išvengęs bausmių, nesusivaldai kartais, pakeli balsą, nervai neatlaiko, nutinka įvairių dalykų, aš pats esu neišlaikęs ir sviedęs batą į sieną, kai jo nesugebėjau apauti kokį šimtą kartų. Bet tikrai nesu tas, kuris taiko fizinį ar psichologinį smurtą prieš vaiką. Mano griežtumas – taisyklės, o kai jas sulaužai, laukia padariniai. Tarkime, jei tu laiku neatsikeli ryte, vakare nebus smagių dalykų – filmukų, skanumynų, žaidimų ir pan. Arba jeigu atsisakai pusryčiauti, nes „duona ne taip kvepia.” Ričardas aiškiai žino, jei nepadaro to, kas jam priklauso, negaus tam tikrų dalykų. Dažnai jis tai pasirenka sąmoningai, dažniausiai „šaltais nervais”, bet mes tada nesipykstame ir nesinerviname, tiesiog laikomės taisyklių. Juokingiausia, kad aš labai dažnai pamirštu, jog esu jį kažkaip nubaudęs iš ryto, tačiau sūnus pats man primena – „Norėčiau nueiti pas draugą į svečius, bet šiandien dar negaliu.”
Su Adomu tartis jau lengviau, kai turi šiokios tokios patirties?
Žinoma, pirmas vaikas – toks bandomasis, ir mes, tėvai, neturėjome patirties, kaip su juo elgtis, ir jis – kaip elgtis su mumis (juokiasi). Abi pusės pradinį išbandymą įveikė puikiai. Kai matai Ričardą, kuris viską ramiai apgalvoja, daro išvadas, lengviau bendrauti ir su Adomu, tiesiog supranti, kad tam pypliui dar nieko per daug nepaaiškinsi ir nepritaikysi jokių nuobaudų. Vyresnysis labai padeda paaiškinti mažajam. Nelabai man ir išeina būti griežtam su Adomu. Ričardas prie nuobaudų, pakelto tono pratęs ir ramiai reaguoja, o pabandyk taip pasielgti su mažuoju, jis tuoj pat pravirksta.
Ar vyresnysis tokio amžiaus buvo taip pat jautrus?
Aš neprisimenu, man vaikai yra tokie, kokie yra šią akimirką, tai mama atsimena, kokie jie buvo. Sutinku, kad pirmagimiui sunkiau, aš pats turiu jaunesnę seserį, ne visiems pasiseka gimti ne pirmiems, tačiau yra ir geroji to reikalo pusė: mudu su Ričardu lengvai randame bendrą kalbą, esame labai artimi ir suprantame vienas kitą.
Kaip berniukai priėmė naują šeimos narį? Nepavyduliauja?
Ričardas – didelis ir protingas, su juo – jokių bėdų, Adomas, jei ir pavydi, tai labai nedaug, nes mes jį ruošėme šitam įvykiui, pasakojome. Ir šiaip stengiamės, kad berniukų gyvenimas gimus sesei nepasikeistų.
Kuris į jus panašiausias?
Man sunku spręsti, o žmonės – veidmainiai, man sako, kad vaikai – į mane, žmonai – kad į ją (juokiasi).
Jūsų vyresnėlis lanko muzikos mokyklą, jis jau „užkrautas” įvairia veikla?
Norėčiau, kad būtų tos veiklos dar daugiau, nes man atrodo, kad tas laikas, kurį jis praleidžia laisvai, yra beprasmis, tačiau, ačiūdie, man užtenka sveiko proto, kad neapkraučiau sūnaus dar labiau, nei dabar yra. Kadangi mes su Ričardu esame labai artimi, aš tikrai matau, kad tas jausmas, jog laisvu laiku nieko neveikia, yra labai apgaulingas, iš tiesų tuo metu jo galvoje verda įvairiausi dalykai – jis nuolat kažką kuria, svajoja, mąsto, konstruoja, planuoja. Manau, jei Ričardas neturėtų laisvo laiko, ta „košė”, kurią gauna mokykloje, būreliuose, net nesugultų į atitinkamas „lentynėles” galvoje. Aš pats, kai buvau mažas, tikrai turėjau daugiau laisvo laiko. Ričardo diena atrodo taip: keliasi septintą, pamokos – nuo aštuonių, po pamokų jis lanko begalę būrelių – nuo krepšinio iki šaškių, o dar laukia muzikos mokykla. Tačiau nuo šeštos iki devynių vakaro yra jo ir mūsų laikas, vakarais namie jis tikrai neverčiamas nieko daryti.
Jūs atsakinėjote man į linksmus vaikų klausimus, man pasirodė, kad esate labai linksmas tėtis?
Sunku pasakyti, kas yra linksmumas būnant tėčiu. Namuose aš su savo „chebra” visada juokauju, bet būti linksmam, kai esi tėtis, aš pavadinčiau nutrūktgalviškumu. Kartais reikia pasilinksminti, t. y. padaryti taip, kaip atrodo negalima daryti. Pavyzdžiui, vieną dieną nevažiuoti nei į mokyklą, nei į darželį, nei į darbą, o visą laiką imti ir žaisti. Žinoma, negali tuo piktnaudžiauti, užtenka karto kito, tačiau būtina parodyti, kad nebūtina gyventi vien taip, kaip kažkas iš tavęs tikisi. Galima kartais pasaulį ir apversti gerąja prasme.
Sakote, kad esate griežtas, jums pakanka tik žvilgsnio, kad vaikai jus išgirstų?
Ne, tikrai ne, mūsų šeimoje visi yra be galo užsispyrę, visi! Jau sakiau apie mūsų namų taisykles, tačiau, tarkime, vyresnysis, net jas žinodamas, suprasdamas, kas laukia, kokie padariniai, sąmoningai pasirenka prarasti visas gėrybes, kad tik apgintų savo nuomonę, savo kokį nors norą, jis yra labai principingas. Aš jau supratau: jeigu Ričardas elgsis taip „iš principo”, aš visada liksiu pralaimėjęs. Tarp mūsų yra viena nelygybė – jis man gali pasakyti: „Ir eik tu sau”, o aš jam negaliu. Todėl man reikia ieškoti visokių būdų, kad mudu nepasiektume tos ribos, kai viskas bus „ant principo”. Man reikia išlaviruoti, pasukti taip, kad jis pats priimtų tokį sprendimą, kurio man reikia.
Ar jūs pats suvokiate, kad pagal apibrėžimą esate daugiavaikis tėvas?
Aš suprantu, kad esu daugiavaikis, tačiau, manau, toks apibrėžimas tik rodo mūsų visuomenės tragediją, kad trys vaikai – daug, tokia tikrovė liūdna. Mano galva, keista, kai šeima turi tik vieną vaiką, nors galėtų daugiau, sakau taip nieko nenorėdamas įžeisti, tiesiog man taip atrodo. Du vaikai – geriau, o trys, man regis, turėtų būti standartas. Kai tokia maža šalis, laikyti šeimą daugiavaike, kai joje – trys vaikai, tiesiog keista. Dar keisčiau, kai jau turi du vaikus ir lauki trečio, ir visi pradeda klausinėti: „Kaip jūs gyvensite? Kaip išlaikysite tiek vaikų? Gal išprotėjote? Kada pagyvensite sau?”
Ir jūsų to klausinėjo, kai laukėte Joanos?
Žinoma, man ir kilo klausimas, kas yra tas „laikas sau” ir kokią vietą tuomet gyvenime užima vaikai. Aš turiu savo poziciją, gal ji per griežta esant šiuolaikiniam gyvenimo kontekstui – jeigu du žmonės gali sulaukti vaikų, nusikaltimas jų neturėti. Šiandien aš turiu Ričardą, Adomą ir Joaną, o jeigu prieš tuos aštuonerius metus mudu su žmona būtume nusprendę, tarkime, pagyventi Ispanijoje, išbandyti įvairias sritis, tik ne tėvystę – keliauti, nardyti, dar daryti nežinia ką, gyventi „tik dėl savęs”, tuomet šitų trijų gyvybių nebūtų. Dėl kažkokių egoistinių, buitinių, žemiškų dalykų galėjo nebūti žmogaus. Tą „laiką tik sau” aš pavadinčiau ne kitaip kaip begaliniu egoizmu, tai mažai kuo skiriasi nuo žmogžudystės. Jeigu būtume sustoję ties Ričardu ir nepriėmę sprendimo, kad norime dar vieno vaiko, nebūtų dabar Adomo, jis yra nuostabus, mažas žmogus, aplink save jau kuriantis visą pasaulį. Nebūtų to klegesio, tų nuostabių piešinių, kuriais jis mane apdovanoja, ir tik todėl, kad aš norėčiau pagyventi sau, dėl savęs… Aš tikrai nežinau, kaip jaučiasi tie žmonės, kurie gyvena sau, kaip jie priima tokį sprendimą. Man sunku suprasti ir tuos, kurie gyvena dėl karjeros. Lengva nuteisti, pasmerkti kitokius žmones, bet sunku suprasti, aš bent jau nesuprantu to begalinio egoizmo.
Kas dėl to kaltas?
Gal valdžia, kad formuojama tokia nuomonė, jog normalu neturėti vaikų, jei gali jų turėti, normalu gyventi dėl savęs, dėl karjeros, tai vartotojiškos visuomenės požiūris, kuris suformuotas taip, jog atrodo normalus, o tai tikrai nėra normalu. Tau kiekvieną dieną kalama į galvą, kad laimingas būsi tik tada, kai tenkinsi savo norus, pirksi kažkokius daiktus, vartosi, vartosi, vartosi ir pasieksi kažkokią savo, asmeninę laimę.
Dabar, kad ir kur pasisuksi, išgirsi, kokie sunkūs laikai, kaip viskas brangu, ir t. t.
Ne laikai kalti, žmonės gimdė ir per karus, ir didžiausius nepriteklius. Net gaunantieji vidutines pajamas yra pajėgūs išlaikyti tuos tris vaikus, nes valstybė tikrai padeda, kai ją prispaudi (juokiasi). Ir paslaptis čia – ne pinigai, o požiūris, kuris formuojamas maždaug taip – jei neturi penkių kambarių buto ar namo, negali turėti daugiau vaikų nei vieną. Negali sulaukti vaikų, kol baigsi mokslus, įsitvirtinsi darbe, įsigysi mašiną, ir taip iki begalybės…
Gal turite kokių patarimų, ką daryti, kad padėtis pasikeistų?
Elgtis kitaip, daryti tai, ką tu gali padaryti, kas nuo tavęs priklauso. Aš matau gerą tendenciją: mano kaimynystėje beveik visi jau augina po tris ir daugiau vaikų arba planuoja taip daryti. Tai – jauni žmonės ir tikrai nepertekę pinigų. Juolab kad yra tokia visuomenės dalis, kuri gimdo nesukdami sau galvos nei kaip išlaikys, nei kaip išauklės, turintieji visas įmanomas priklausomybes, ir tai baugina. Labai blogai, kai vaikai gimdomi dėl pašalpų, bloga valstybės politika, aš siūlyčiau nemokėti jokių pinigų žmonėms, kurie turi stiprių priklausomybių. Aš labai daug važinėju po visą Lietuvą ir daug matau…
O gal dar ir ketvirtas vaikas planuose?
Mudu su žmona turime paprastą viziją – jei turėsime sveikatos, bus ir ketvirtas vaikas, galvojame apie įsivaikinimą, domimės tuo. Kai paaugs mažiukai, tikrai norėtume kokiam vaikui duoti namus. Globos namų vaikų padėtis nepavydėtina. Mano Ričardas vasaros stovykloje susirado draugą iš globos namų, jie norėjo ir toliau draugauti, tačiau susidūrėme su absurdiška padėtimi, daug kur skambinau, kad berniukai galėtų susitikti. Mane siuntinėjo nuo vieno pas kitą, niekas nenori prisiimti atsakomybės ir tiesiog išgirsti, kad du bendraamžiai berniukai nori tiesiog draugauti. Tas vaikas negali pas mus ateiti į svečius, nes reikia krūvos popierių. Man gaila abiejų berniukų, nes kažkur žmonės dirba valdiškai nuo devynių iki penkių, uždaro duris ir daugiau jiems niekas neberūpi, trūksta paprasto žmogiškumo… Reikia keisti padėtį, kaip kiekvienas galime, mes su žmona galvojame įsivaikinti.
***
Kovo mėnesio TAVO VAIKO žurnale skaitykite:
Ar užtenka mamai pieno?
Vaiko spinta
Koks jogurtas geriausias?
Kaip reikia drausminti vaikus?
Mamos iš instagramo
Kaip išsirinkti automobilinę kėdutę?
Išsamus žurnalo anonsas – ČIA.
Prenumerata internete – ČIA.
