Devintas nėštumo mėnuo. Didysis darbas atliktas, vaisius jau – mažas žmogutis, lieka laukti, kada jis nuspręs ateiti į pasaulį. Koks tas paskutinis, devintas, nėštumo mėnuo?
Konsultuoja gydytoja akušerė ginekologė Ingrida Kravčenkienė
Kas paskatina patį gimdymo procesą, kai kalbame apie žmogaus gimimą, tikslaus atsakymo nėra ir šiandien. Labai aiškiai yra ištirtas avių bei žmogbeždžionių gimimas, pagal tai ir daromos prielaidos, kas vyksta, kai gimsta žmogus. Aš sakyčiau, kad gimdymas yra toks procesas, kurį inicijuoja vaisius, t. y. vaikelis. Kaip ir kada jis tai padaro, lyg ir aišku, o kodėl, iki galo neištirta. Teorijų yra įvairiausių. Nuo ko gi viskas prasideda? Įsivaizduokime, kad vaisius, vadinkime jį vaiku, yra dirigentas, diriguojantis didžiuliam orkestrui – mamos kūnui, kuriame daug instrumentų, taigi, šį vaidmenį atlieka hormonai.
Sukurta daug teorijų, kaip prasideda pats gimdymo vyksmas, tarkim, viena jų – gimdos susitraukimų, t. y. vaikas tampa didelis, o gimda – tuščias raumeninis organas, turintis savo ribas, kiek gali plėstis. Kai plėstis nebėra kur, gimda turi ištuštėti, tuomet pradeda susitraukinėti šio organo lygieji raumenys, kurie darniai dirba, kad išstumtų tai, kas ją pripildė.
Hormonų šėlsmas
Oksitocino teorija
– vaisiaus galva spaudžia gimdos kaklelį, šis pasiunčia signalą moters endokrininei sistemai, ji pradeda skirti hormoną oksitociną, dar vadinamą meilės hormonu (beje, jis ir yra kaltininkas to, kad mes įsimylime), kuris skatina susitraukinėti gimdą ir funkcionuoti pieno liaukas.
Progesterono teorija. Progesteronas – tai svarbiausias hormonas, kurį gamina placenta, ir jo funkcija – išsaugoti nėštumą. Jo kiekis didėja kylančia kreive ir nėštumo pabaigoje pasiekia labai aukštą lygį, bet kartu su juo „dirba“ ir estrogenas, kuris slopina progesterono funkciją. Prieš gimdymą abiejų hormonų – progesterono ir estrogeno kiekis susilygina, progesterono funkcija – išsaugoti nėštumą nuslopsta ir gimda tampa jautri oksitocinui, kuris ir skatina gimdą susitraukinėti. Bet ir tai dar ne viskas – yra ir prostaglandinų teorija, šiuos gamina daug audinių, taip pat ir vaisiaus dangalai. Šis hormonas skatina gimdą susitraukinėti visada, nors moteris ir nenėščia. Kai progesterono labai sumažėja, prostaglandinai „šauna“ į viršų jau prasidėjus gimdymui ir verčia susitraukinėti gimdą dar sparčiau. Hormonų darbą paskatina vaisiaus audiniai – placenta, dangalai, amniotinis skystis (vaisiaus vandenys).
O visam hormonų šėlsmui vadovauja „dirigentas“ – kūdikis.
Streso hormonas – „bėk arba ginkis“
Dar viena teorija – placentos senėjimo, t. y. kad joje nėštumui einant į pabaigą slopsta tam tikri procesai, kurie buvo reikalingi jam išsaugoti. Vaisius gauna vis mažiau įvairiausių medžiagų, o tai skatina jo smegenis gaminti streso hormoną kortizolį, kuris subrandina smegenis ir plaučius tiek, kad būtų galima gyventi pačiam jau ne mamos įsčiose. Streso hormonas sukelia, vaizdžiai tariant, tokią reakciją – „bėk arba ginkis“, tą pajunta ir vaisius. Streso hormono natūraliai padaugėja per paskutines keturias nėštumo savaites. Dėl to anksčiau gimusiems kūdikiams, kurie negavo šio hormono, sunkiau sekasi brandinti plaučius ir smegenis, jiems taikomas papildomas hormoninis gydymas.
Minkštėja kaulai ir sąnariai
Relaksiną gamina geltonkūnis, todėl jį turi ir nėščios, ir nenėščios moterys (net vyrai!). Hormono būna itin daug apie 14-ą savaitę ir nėštumo pabaigoje. Jo kiekis padidėja prieš gimdymą, kai jis labiausiai veikia gimdą ir raiščius bei sąnarius, taip pat atpalaiduoja kraujagyslių sieneles, dėl to pagerėja kraujotaka placentoje ir inkstuose. Tai gali turėti įtakos vaisiaus kūno masei. Paplokštėja dubens kaulų sąnariai ir jungtys paminkštėja, dėl to dubens kaulai šiek tiek pasislenka, dubens kontūras pasikeičia. Minkštėja gimdos kaklelis. Vaisius tampa sunkus, jis spaudžia mamos dubenį bei jos organus, spaudžia ir placenta, vargina skausmai.
Suminkštėja ir nėščiosios stuburas, o tiksliau tarpslankteliniai diskai, jie taip pat dalyvauja gimdyme – stuburo juosmeninė dalis, uodegikaulis, dėl to ima skaudėti nugarą.
Kai pradeda ją skaudėti, patartina pastovėti keturiom, paplaukioti baseine, miegoti ant gero čiužinio, apsidėjus pagalvėmis, atlikti mankštos pratimus.
Galva žemyn
Maždaug trys ar keturios savaitės prieš gimdymą vaisiaus galva nusileidžia, t. y. gimdos raumenys taip persigrupuoja, kad gimdos kaklelis sutrumpėja ir apatinis jos segmentas įleidžia kūdikio galvą žemyn, gimda įsistato į mažąjį dubenį, dėl to labiau spaudžiama šlapimo pūslė, dažniau norisi šlapintis, bet yra ir šviesioji to reikalo pusė – labiau atsipalaiduoja skrandis ir plaučiai, tampa lengviau kvėpuoti.
Kada vaisiaus galva nusileis, „dirigentas“ nusprendžia pats, pirmakartėms dažniausiai taip nutinka trys savaitės prieš gimdymą, pakartotinai gimdančiosioms taip gali ir nenutikti, nes gimdos kaklelis jau „ištreniruotas“, todėl galvutė gali įsistatyti ir kelios paros prieš gimdymą arba net jo pradžioje.
Daugumai moterų prieš gimdymą gali kristi svoris, dažnai dėl to, kad nėščioji pradeda mažiau valgyti – veikia hormonas kortizolis ir jai dabar jau ne valgis galvoje, lytiniai hormonai taip pat turi šlapimą varantį efektą, todėl sumažėja tinimų, daugiau šalinama skysčių. Bet taip nutinka ne visoms, tai nėra taisyklė. Dažniau šlapintis norisi ir 50 proc. padidėjus nėščiosios kraujo tūriui, kuris apsivalo per inkstus.
Pasišalinęs gleivių kamštis
Gleivių kamštis „išeina“ tada, kai prasideda gimdymas, tiksliau esant pirmajai gimdymo fazei, kai gimdos kaklelis ima trumpėti, minkštėti, plonėti, jis prasiveria ir tada gleivių kamštis, kuris saugojo vaisiaus plėves, tiesiog pasišalina. Gleivių kamštis iš tiesų ir yra kamštis, kuris stabdo įvairias bakterijas, mikrobus, kad šie nepatektų iki vaisiaus, jis uždaro gimdos kaklelį ir jį saugo. Pasišalinęs gleivių kamštis – vienas požymių, kad prasideda gimdymas. Jeigu taip nutiko, tai greičiausia per tris paras moteris pagimdys, dažniausiai išėjus gleivių kamščiui pagimdoma per parą. GLEIVIŲ KAMŠTIS AR VAISIAUS VANDENYS?
Neretai moterys bijo, kad supainios gleivių kamštį su vaisiaus vandenimis, bet tai sunkiai tikėtina. Vaisiaus vandenys – tai tarsi šlapimas – gelsvas, skaidrus ir jo daug, tikrai ne šaukštas. Vaisiaus vandenys ne visada nubėga patys, bet jeigu jau taip atsitiko, tai laiką reikia užsirašyti ir būti budriai bei pasiruošusiai su daiktais vykti į gimdymo namus.
Netikrieji tikrieji sąrėmiai
Braxtono ir Hickso sąrėmiai nėra apgaulingi, nors taip ir vadinami, jie tarsi praneša žinią, kad netrukus prasidės gimdymas. Jie gali prasidėti netgi antro nėštumo trimestro pabaigoje. Jie būna vienkartiniai, prieš gimdymą, nuo 36 savaitės, gali užtrukti ir valandą ar net porą, bet nuo tikrųjų skiriasi – nedažnėja ir nestiprėja, vyksta tuo pačiu ritmu ir labiausiai susitraukinėja pilvo apačia. Jokių gleivių kamščių, jokių kraujingų išskyrų nepasirodo. Truputį pavaikščiojus ar ramiai pagulėjus ant kairio šono tie sąrėmiai praeina. Kartais baigiasi atsigėrus vandens.
Tikrieji sąrėmiai nepraeina nei pasivaikščiojus, nei paglosčius pilvą, nei atsisėdus, nei atsigulus, nei atsigėrus, jie tolygiai stiprėja, prasideda nuo strėnų ir plinta į pilvo apačią. Tik tikrieji sąrėmiai išstumia gleivių kamštį ar priverčia nutekėti vandenis.
Paskutinį mėnesį pasikeičia ir vaisiaus judesiai, jis nebesivarto kulvirščiais, o tik tarsi tyliai krebžda ir rąžosi, įsiremia, remia kojomis ir alkūnėmis, tarsi mankštinasi ir darosi sau vietos, jis jau pasiruošęs iškeliauti.
Įsiklausyti, ką „sako“ vaikas
Įdomu tai, kad nėščia moteris gali užslopinti vaisiaus iniciatyvą gimti. Ji gali turėti daug rūpesčių – dirba, bėga, lekia ir net neturi laiko įsiklausyti, kas vyksta jos viduje. Jeigu moteris pykstasi su vyru ar vis dar siekia karjeros, ji tarsi ne „čia“ ir ne su savo būsimu kūdikiu, o kažkur kitur. Ji negirdi, ką sako jos būsimas vaikas, nėra atsako į tuos hormonus, kuriuos išskiria vaisius. Įsivaizduokite, kūdikis jau pasiruošęs diriguoti, o mama tarsi sako: „Oi, ne ne, aš dar to nepadariau, dar ano“… Dirbančios, lekiančios ir dėl to nuolat patiriančios stresą moterys užslopina biologinį, gamtos duotą įsiklausymą į tai, ką joms nori pasakyti „dirigentas“, ir tai nėra gerai. Nėščioji rizikuoja, kad gali būti naudojami vaistai, skatinantys gimdymą, o to nereikėtų, jei jos mokėtų įsiklausyti. Gali būti, ne viskas per gimdymą eisis sklandžiai, gali tekti griebtis ir cezario pjūvio, šiais laikais tai ne taip jau ir reta. Kai būsima mama pajaučia kūdikio siunčiamus signalus ir gauna daug streso hormono kortizolio, moksliškai įrodyta, kad tai lemia stiprų mamos ir vaiko ryšį. Tos moterys, kurios devintą nėštumo mėnesį turėjo aukštesnį kortizolio lygį, buvo atidesnės savo vaikams – labiau įsiklausančios į jų poreikius, labiau juos suprantančios, dėl to mažyliai buvo saugesni.
Ar žinai, kad…
- nėščiosios kortizolio lygis toks didelis, kad ji beveik nejaučia jokios įtampos. Buvo atlikti tyrimai: nėščiajai pamerkus rankas į ledinį vandenį jos kortizolio kiekis kraujyje beveik nekyla, t. y. ji visai nejautri, nors kitu atveju būtų priešingai. Kadangi gimdymas – labai sunkus stresas kūnui, tai padeda ir iškęsti skausmą, ir sutelkti organizmą dideliam darbui, t. y. nesiblaškyti ir nepastebėti įvairių šalutinių reiškinių, visas dėmesys nukrypsta tik į laukiantį gimdymą.
- tokį pat poveikį daro ir adrenalinas (dažniausiai jis siejamas su aštriais pojūčiais ir jį susidaryti paskatina stiprios emocijos ir t. t.), moteris tampa mažiau jautri skausmui. Paskutinį nėštumo mėnesį ji nebesiblaško, mažiau skiria dėmesio įvairiems menkaverčiams stresiukams – „kas atsitiko, kur atsitiko“, kaupiasi didžiajam darbui – gimdymui ir būti kaip įmanoma labiau atspari skausmui, kuris jos laukia, slenkant vaisiui gimdymo takais.
- toms, kurios turėjo aukštesnį kortizolio kiekį, net vaiko kvapas buvo priimtinesnis, visi kvapai, susiję su kūdikiu, bet ir sauskelnių turinys. Vyrui tai visada dvoks todėl, kad jis negavo šio hormono.
