Tinkamas auklėjimas – tai santykių kūrimas bendraujant, palaikant ir nustatant aiškias taisykles. Bendravimas, palaikymas ir drausmė yra Jūsų su vaiku ryšio pagrindas, kuris padeda kartu įveikti paauglystės iššūkius.
Bendravimas – tai procesas, kurio metu tėvai ir vaikai dalinasi ir išklauso vieni kitų mintis bei priima jausmus. Kai vaikas verkia, jam reikalingas ne tildymas „ššš.., neverk, nusiramink”, o buvimas šalia priimant jo liūdesį, skausmą: „verk, kiek tau norėsis, taip palengvėja”, „būsiu šalia, kiek tau manęs reikės”.
Taip pat svarbu, kad paauglys jaustų Jūsų palaikymą. Tai parodymas savo vaikui, kad jį mylite tokį, koks yra: pavyzdžiui, „visi darome klaidų, kitą kartą vėl galėsi pabandyti”, „kas benutiktų, aš tavęs vieno nepaliksiu”. Tada vaikas labiau pasitiki savimi. Kai šeimos nariai vieni kitus palaiko, vaikai lengviau įveikia kasdienio gyvenimo iššūkius, rimtus sunkumus šeimoje ar mokykloje.
Prakalbinkite savo vaiką
Paaugliai, kaip ir suaugusieji, yra ne visada nusiteikę bendrauti. Gali tekti pasistengti, norint juos prakalbinti.
Mokėdami tinkamai užduoti klausimus, galite paskatinti savo atžalą labiau atsiverti. Tam labiau tinka ne uždari, o atviri klausimai.
Visi klausimai, prasidedantys „ar…” yra uždari, nes reikalauja tik trumpo atsakymo – „taip” arba „ne”. Tokie klausimai neskatina plačiau kalbėti, primena kamantinėjimą.
Dažniau užduokite atvirus klausimus. Jie visi prasideda „k” raide: „kas”, „kada”, „kur”, „kaip”, „ką”… Jie reikalauja išsamesnio, o ne vieno žodžio atsakymo, todėl skatinate vaiką daugiau Jums papasakoti.
Visi klausimai iš „k” raidės yra tinkami, išskyrus klausimą „kodėl”. Dažnai mėgstame klausinėti savo vaikų: „kodėl nesuplauti indai?”, „kodėl nepadarei namų darbų?”. Girdėdamas tokius klausimus, vaikas jausis kaltinamas, o tai paskatins jį gintis, supykti ar užsisklęsti. Verčiau klauskite: „kas sutrukdė suplauti indus?” arba „kas nutiko, kad nepadarei namų darbų?”.
Klausykitės!
Komunikabilus žmogus ne tas, kuris moka tik kalbėti, bet tas, kuris moka dar ir išklausyti!
Kalbėdami su savo atžala, įdėmiai klausykitės. Klausydamiesi galite savais žodžiais atkartoti pagrindines jo mintis. Pavyzdžiui, „jei gerai supratau, tau nepatiko mokytojos elgesys”, „galvoji nebelankyti karatė treniruočių” ir pan. Vaikas jaus, kad suprantate jį.
Priimkite vaiko jausmus. Kai kalbatės, atspindėkite vaiko išgyvenimus. Tai įvardijimas vaikui, ką matote jo veide, girdite jo balse, kas vyksta jo širdyje. Pavyzdžiui, „matau, kad liūdi”, „verki, tau dabar labai skaudu”, „tu didžiuojiesi savimi”. Tokios frazės parodys vaikui, kad jis Jums rūpi.
Klausykite kantriai. Išgirdę vaiko mintis, nuomonę, nenuvertinkite: „ir vėl tu su savo klausimais”, „kalbi nesąmones, taip nebūna” ir pan. Verčiau parodykite, kad vertinate vaiko atvirumą. Pavyzdžiui: „suprantu, kad tau buvo sunku su manim pasikalbėti”, „vertinu tai”.
Tylos pauzės taip pat reikalingos bendraujant. Jos leidžia Jums ir vaikui apmąstyti, ką pasakyti, o kartais paskatina net atsiverti labiau, negu tikėjotės.
Palaikykite: priimkime vaiką tokį, koks yra
Pagyrimai gerai, bet padrąsinimai – dar geriau! Vienas iš būdų parodyti vaikui, kad jį palaikote, – jį padrąsinti. Tai vienas geriausių auklėjimo metodų!
Padrąsinimas – tai priminimas vaikui, kad jo pastangos ir gebėjimai yra vertingi, nepaisant to, kaip tobulai ar netobulai jam pavyksta kažką atlikti. Pabrėžiame vaikui ne rezultatą, bet pasitenkinimą pačiu darbu ir dedamomis pastangomis: „tau patinka naudoti daug spalvų savo piešinyje”, „labai stengiesi išspręsti šį uždavinį”.
Tuo padrąsinimas skiriasi nuo pagyrimo. Pagyrimas labiau pabrėžia rezultatą: „šaunuolis, kaip gražiai nupiešei”, „teisingai išsprendei uždavinį”. Tai svarbu, bet…
Pagyrimai gali skatinti vaiką dirbti dėl įvertinimo. Jei jis negaus iš aplinkinių pagyrimo, gali galvoti, kad jo darbas nevertingas. Taip vaikas gali tapti pernelyg priklausomas nuo kitų nuomonės. Todėl nepiktnaudžiaukime pagyrimais.
Padrąsinimas moko vaiką nukreipti savo dėmesį į save: kaip jis jaučiasi kažką darydamas. Tai ugdo jo savarankiškumą ir nekuria spaudimo iš aplinkos: „nepaisant to, ar šįkart pavyks gerai ar ne visai, vis tiek bandysiu daryti”.
Pagalba ar meškos paslauga?
Nereikia už vaiką visą gyvenimą jam gaudyti žuvies. Tiesiog išmokykime jį naudotis meškere, kad jis pats gebėtų sužvejoti tinkamą laimikį.
Tėvų pagalba vaikui reikalinga, tačiau turime pajusti, kada ir kiek jos iš tikrųjų reikia. Pavyzdžiui, leiskite vaikui pačiam ryte pasiruošti į mokyklą, susidėti kuprinę, nebūkite aptarnaujančiu personalu. Užuot parinkę, kokį būrelį po pamokų lankys Jūsų atžala, skatinkite jį patį nuspręsti ir gerbkite jo pasirinkimą.
Perdėta globa, kai stengiamės už vaiką viską padaryti ir išspręsti sunkumus, nepalieka erdvės jam pačiam kažko išmokti. Taip auginame priklausomą ir savimi nepasitikintį vaiką, o mes – tėvai – juk trokštame priešingo: užauginti savarankišką ir savimi pasitikintį žmogų.
Suaugusiųjų pagalba vaikui turėtų padėti jam pačiam palaipsniui įgyti reikalingą įgūdį. Pirma leiskite pabandyti problemą spręsti pačiam vaikui. Tegul jis galvoja, bando, klysta. Nepulkite demonstruoti savo išmanymo. Palaukite, kol jis pats paprašys pagalbos.
Jei matote, kad padėti vaikui tikrai reikia, nedarykite visko už jį. Iš pradžių tik nedaug stumtelėkite: pasufleruokite arba padėkite problemą suskaidyti į atskiras dalis.
Ginčai: ieškodami tiesos išsaugome santykius
Ginčuose gimsta tiesa? Tačiau kartais sugenda santykiai. O kaip konflikto metu rasti tinkamus sprendimus ir išsaugoti gerą tarpusavio ryšį?
Konflikto metu nepamirštame vieno išsakyti savo nuomonę. Tačiau svarbu išgirsti ir vaiko mintis nepertraukiant jo. Tada kalbėdami Jūs galėsite priminti vaikui, kad ką tik jo klausėtės, ir dabar nusipelnote to paties.
Pabūkite vaiko kailyje. Nereiškia, kad turite pritarti jo požiūriui. Įsigilinus į kito žmogaus situaciją, lengviau spręsti problemas.
Nenukrypkite nuo temos. Vieno pokalbio metu neaptarinėkite kelių skirtingų problemų.
Išreikšdami poziciją, kalbėkite už save ir vartokite teiginius, kurie pradedami „aš…”, „mes…”, o ne kaltinkite ar reikalaukite sakydami „tu…”. Taigi vietoj „tu turi manęs klausytis!”, pabandykite pasakyti „aš norėčiau, kad tu mane išklausytum”.
Jei atmosfera įkaito ir Jūs netenkate savitvardos, padarykite pertrauką. Nuspręskite, kada vėl pratęsite pokalbį:. „Pertrauka! Aptarkime šį klausimą, kai visi nurimsime”.
Siekite išspręsti problemą kartu, kaip komanda. Sakykite: „ką mes galime padaryti, kad kartu tai išspręstumėme”, „aš pasiryžęs daryti štai ką…”.
Drausmė ir taisyklės šeimoje
Vieni tėvai sako: „Lenk medį, kol jaunas”. Kiti, priešingai, tvirtina vaikui leidžiantys viską. Ribos yra būtinos, tačiau kaip jas tinkamai nustatyti?
Taisyklių trūkumas gali pridaryti tiek pat žalos, kaip ir perdėtas bausmių naudojimas. Pastebėta, kad be aiškių taisyklių vaikai jaučiasi pasimetę, nesaugūs, turi daugiau nerimo.
Išmokdami laikytis taisyklių šeimoje, vaikai išmoksta tinkamai elgtis ir kitoje aplinkoje.
Į taisyklių nustatymą būtina įtraukti vaiką. Taip jam lengviau jas suprasti, yra aiškiau, kodėl jos reikalingos. Svarbu aptarti, kokios jų laikymosi ar nesilaikymo pasekmės. Tokiu būdu suteikiama galimybė visiems šeimos nariams išsakyti savo nuomonę, ugdomi derybiniai įgūdžiai. Tada nustatytų taisyklių kiekvienas jaučiasi labiau įsipareigojęs laikytis.
Taisyklės turėtų būti nuoseklios ir pastovios, nekeiskite jų vos pasikeitus nuotaikai. Tačiau būkite lankstūs, kai tam yra tinkama priežastis. Pavyzdžiui, kai Jūsų vaikas kiek paauga, galima šiek tiek pavėlinti ir sutartą laiką, kada jis turi eiti vakare miegoti.
Kaip kalbėtis su vaiku apie rūkymą, alkoholį ir kitas psichotropines medžiagas, kaip šeimoje stiprinti santykius su vaikais, kaip mokytis juos išklausyti ir gyventi darniai, daugiau informacijos rasite paauglių tėvams skirtoje svetainėje “Ką veikia vaikai”.