Pagal SAM (Sveikatos apsaugos ministerijos) nustatytas ir patvirtintas metodikas mažos rizikos nėštumo priežiūros paslaugas teikia šeimos gydytojas ar PASP (pirminės ambulatorinės asmens sveikatos priežiūros paslaugos) komandos akušeris ginekologas. Kokia tikrovė? Konsultuoja gydytoja akušerė ginekologė Ingrida Kravčenkienė.
Moteris, pasijutusi nėščia, eina pas savo šeimos gydytoją ir jei nėštumas sklandus, šeimos gydytojas gali jį ir prižiūrėti nuo pradžios iki galo, tačiau tam tikrais atvejais to gydytojo kompetencijos gali nebepakakti, todėl kreipiamasi į specialistą – ginekologą akušerį. Arba galimas kitas variantas, kai šeimos gydytojas „apeinamas”, nėštumą prižiūri tik ginekologas akušeris. Jei nėščiąją prižiūri šeimos gydytojas, ją pas ginekologą jis siunčia du kartus per visą laukimo laiką, bet jei nėštumas sklandus, gali ir nesiųsti. Šeimos gydytojas gali imti ir gimdos kaklelio mėginius, tik negali atlikti ultragarso tyrimo. Šeimos gydytojas nėštumą, jei jis be komplikacijų, puikiausiai gali prižiūrėti pats, juk nėštumas – ne liga.
Šeimos gydytojas – ne ponas Smithas
Jeigu nėščioji pakliūva į rizikos grupę, tuomet jau pagalbon pasitelkiami kiti specialistai. Rizikos faktorius nustato šeimos gydytojas. Jis teoriškai turėtų pažinoti savo pacientę, žinoti jos ligas ir bėdas.
Ingrida Kravčenkienė: „Bėda ta, kad šeimos gydytojas visiškai neturi laiko, be nėščiosios, jis prižiūri ir vaikus, ir senolius, ir visus kitus, kas pas jį „prisirašę”. Nėščioji ir šiaip yra padidėjusios rizikos pacientė, nors ir ne ligonė, jai reikia skirti labai daug dėmesio, o kaip tai padaryti, jei šeimos gydytojas neturi laiko?..
Maža to, pagal SAM nurodymus jis turi užtikrinti gerą moters dvasinę savijautą. Šeimos gydytojas, manau, idealiu atveju turėtų būti geras šeimos draugas ir patarėjas, visų bėdų išklausytojas ir pažįstantis savo pastojusią pacientę ne nuo vakar. Jis turėtų pažinoti savo pacientės vyrą ir t. t. Tikrovė, deja, visai kitokia – Ona pas vieną šeimos gydytoją užsirašiusi, jos Petras – pas kitą, Lietuvoje šeimos gydytojas nebūtinai gydo visą šeimą. Kokioje nors, tarkime, Didžiojoje Britanijoje ponas Smithas turi savo apylinkę, ir visi ten gyvenantys žmonės kreipiasi tik į jį. Todėl tas ponas Smithas gerai tave pažįsta, žino visą tavo šeimą ir tavo sveikatos būklę. Iš jo pagalbos sulauksi bet kada, jam nereikia žiūrėti į laikrodį, kad tik „tilptų į penkiolika minučių”, kurios nustatytos pagal ministerijos ar poliklinikos vadovybės reikalavimus.
O mūsų šeimos gydytoja Petraitienė nepažįsta savo pacientų, nes jie išsibarstę po visą miestą ir jų – kokie du tūkstančiai. Būtų gerai, kad kiekviena nėščioji turėtų po savo poną Smithą, nes klausimų jai kyla daug ir dažnai. Šiandien ji jaučiasi puikiai, o rytoj jai gali pasirodyti neaiškių išskyrų, vieną dieną sutinti kojos, o kitą – pradėti niežėti delnai. Nėščioji ieško pagalbos kur tik gali – internete, bando registruotis pas savo šeimos gydytoją, pas kurį pakliūti ne taip jau ir paprasta. O juk turėtų būti rami, kad prireikus galėtų paskambinti savo ponui Smithui. Geri norai yra gerai, bet labai svarbu, kaip jie bus įgyvendinami. Lietuvoje privatūs gydytojai yra tie ponai smithai, kurie dirba tada, kai reikia, o ne tada, kai pas juos užrašo.”
Kebli padėtis
„Šeimos gydytojas neturi laiko pakelti akių į žmogų, o ne todėl, kad jis blogai atlieka savo pareigas. Penkiolika minučių, skirtų nėščiajai, yra nieko, ji net nespės nieko informatyvaus pasakyti. Nėščiosios psichologinė gerovė labai priklauso nuo to, ar su ja kas nors kompetentingai pasikalba, ar skiria laiko. Dabar pilni skyriai nėščiųjų, kurioms gresia persileisti, vien dėl to, kad ji patiria įtampą ir jai gaminasi nėštumui trukdantys hormonai. Gamta taip siekia apsaugoti vaisių. Kūdikius turi gimdyti rami mama. Aišku, galima numoti ranka: „Jai reikia pasikalbėti? Tegul šnekasi su draugėmis.” Tačiau draugės – ne visada geriausios padėjėjos, gal kaip tik, priešingai, dažniau be reikalo prigąsdina. Dėl to labai populiarios šiais laikais gimdymo patarėjos – moterys, kurios jau žino, kaip bus, kodėl nutiks vienaip ar kitaip. Kai susiruošiame į kalnus, juk neužtenka susikrauti kuprinę, mes domimės, aiškinamės, ieškome žmogaus, kuris išmano šį reikalą ir mums gali pagelbėti siekiant savo svajonės. Nėštumas – rizikingiau, nei eiti į kalnus. Pirmą kartą matomam gydytojui sunku iš karto atsiverti ir pasakoti, kokios tavo išskyros ar kur niežti. Kebli padėtis – šeimos gydytojas apie nėščiąją nieko nežino, o ji pati negali juo iš karto pasitikėti. Mūsų, lietuvių, ir charakteris toks – „Gal pakentėsiu, gal praeis…” Privatūs gydytojai visada sakys, jog reikia nuolat klausinėti, nėra nesvarbių dalykų, kad ir kaip jums nepatogu, nemalonu ar nejauku būtų. Geriau dešimt kartų kreiptis be reikalo, nei vieną kartą pražiopsoti „reikalą”, kuris gali pasibaigti tragiškai. Tai jums jis gali pasirodyti nesvarbus, nes jūs – ne gydytojas.”
Apie atsakomybę
„Poliklinikose dirba labai geri specialistai ir jie tikrai yra geranoriški, tik sistema nesutvarkyta. Būsimos mamos turi belstis į poliklinikos duris ir tikrai prisibels bei sulauks pagalbos. Nenuvertinkime ir savo motiniškos intuicijos. Besilaukianti moteris yra daug jautresnė ir gebanti nujausti, suvokti, kas jai darosi. Nešiojant kūdikį užsimezga unikalus motinos ir jos kūdikio ryšys, jis siunčia savo signalus, kuriuos geba skaityti motina. Kiek man pačiai teko susidurti su vaisiaus mirtimi, niekada tai nevyksta tyliai, jis signalizuoja – „Man blogai, gelbėk”, nes jis nori išgyventi. Tikrai pasitaiko, kad mama kažkodėl neišgirsta to pagalbos šauksmo. Daroma viena didžiulė klaida – norima, kad vienas gydytojas atliktų viską – nustatytų ligas, jos priežastis, skirtų gydymą ir t. t. Iš šios sistemos iškrinta svarbiausias dėmuo – pats pacientas, jis turi irgi rodyti iniciatyvą, o ne visą atsakomybę permesti gydytojui. Jeigu pats žmogus visiškai nesidomi savo sveikata, neįsiklauso į save, jam niekada nebus gerai, tai neįmanoma.
Tikrai negalėčiau kategoriškai teigti, kur geriau lankytis nėščiajai – pas šeimos gydytoją ar pas ginekologą akušerį. Mano patirtis rodo, kad sudėti visas viltis tik į gydytoją – tai tik perkelti atsakomybę. Elementarių žinių turime turėti kiekviena. Pradėkime nuo mokyklos, mergaitės turi būti ruošiamos motinystei, jos turi žinoti, kad vieną dieną taps mamomis, ir turėti bent šiek tiek žinių apie savo kūną. Kaip reikia ruoštis motinystei, kaip gyventi sveikai, kaip svarbu judėti ir pan. Tuomet mažiau darbo turės bet kurios srities gydytojas. Ir svarbiausia – išmokysime pačius žmones prisiimti atsakomybę už save.”
Žmogiškumo kriterijus
„Dabar tyrimas ultragarsu paprastoje poliklinikoje nėščiajai atliekamas tik du kartus, anksčiau buvo dar blogiau – būdavo skiriamas tik vienas – 18–24 nėštumo savaitę. Dabar dar skiriamas vienas – pirmojo nėštumo trimestro pabaigoje – 11–13 savaitę, kai matuojama vaisiaus sprando raukšlė ir kt. požymiai, pagal kuriuos būtų galima nustatyti galimą genetinę ligą. Tik už du tuos tyrimus moka ligonių kasos, daugiau nepriklauso. Kodėl tiek mažai? Remiantis protingumo ir racionalumo kriterijais, yra paskaičiuota, kiek kainuoja išlaikyti neįgalų vaiką ir kiek kainuoja visoms nėščiosioms atlikti pirmojo trimestro ultragarso tyrimą. Be jokios abejonės, tyrimas ultragarsu kainuoja daugiau, nes apie 50 proc. vaisių, turinčių sunkias genetines ligas, žūsta dar įsčiose. Jei paskaičiuotume, ultragarso tyrimas lyg ir neapsimoka, tačiau juk ne viskas matuojama pinigais. Pasaulyje dauguma tyrimų atliekami remiantis žmogiškumo principais. Juk kiekvienas užsimezgęs nėštumas yra vilčių ir lūkesčių išsipildymas arba, priešingai, visiškas jų dužimas.”
Nėščiųjų tyrimų naujienos
„Viena svarbiausių – kaip diagnozuoti nėščiųjų diabetą, nes tai tampa vis dažnesne bėda. Besilaukiančios moterys turi vis dažniau įvairiausių rizikos veiksnių – labiau, nei, tarkime, prieš dešimt metų yra nutukusios, gyvena nesveiką ir nejudrų gyvenimo būdą. Nėštumas ir šiaip trikdo gliukozės toleranciją organizme, o jei dar moteriai būdingi išvardyti rizikos faktoriai, tuomet atsiskleidžia visa puokštė ligų. Todėl pasikeitė nėštumo diabeto nustatymo kriterijai. Dabar jau pirmąkart apsilankiusioms pas gydytoją nėščiosioms tiriamas cukraus kiekis kraujyje. Šiandien paprasto kraujo tyrimo rezultatas, kuris rodo, kad jums negresia diabetas, nevalgius yra 5,1mmol/l (anksčiau norma buvo nuo 3,33 iki 5,55 mmol/l).
Pagal naujus tyrimo metodus visoms nėščiosioms 24–28 nėštumo savaitę privaloma atlikti trijų taškų gliukozės tolerancijos mėginį – kraujas paimamas nevalgius, tuomet išgėrus 75 g gliukozės jis tiriamas po valandos, cukraus kiekis kraujyje turėtų būti mažiau negu 10 mmol/l, tuomet dar kartą kraujas tiriamas po dviejų valandų, cukraus kiekis turėtų būti mažiau nei 8,5 mmol/l. Jeigu „netelpama į rėmus”, tuomet šeimos gydytojas nėščiąją siunčia pas endokrinologą arba jei akušeriui ginekologui pakanka kompetencijos – pas jį. Manoma, kad šeimos gydytojui jau nepakanka žinių, kad jis galėtų prižiūrėti nėščiąją, sergančią diabetu ar nėščiųjų diabetu.”
Iš kur tokia praktika – taupyti nėščiosios sąskaita?
„Lietuva remiasi Europos šalių pavyzdžiu, daugiausia Skandinavijos ir Vidurio Europos šalių. Apskaičiuota, kad vieno žmogaus gyvenimo vertė siekia apie tris milijonus eurų, t. y. per savo gyvenimą už tokią sumą žmogus gali sukurti, pagaminti tokios vertės pridėtinio produkto. Todėl visada norima pagerinti nėščiųjų priežiūrą, mat jos yra ypatingos, jos nešioja mūsų būsimus piliečius, visa visuomenė suinteresuota, kad gimtų sveiki vaikai patiriant kuo mažiau išlaidų. Tokia kiekvienos valstybės šiek tiek savanaudiška, tačiau tuo pačiu metu ir racionali politika.”
