Šiuolaikiniame skubančiame pasaulyje laiko labiausiai trūksta ir tuo pačiu jis yra didžiausia dovana, kurią tėvai gali duoti savo vaikams. O kaip savo meilę ir rankų šilumą dalija šeimos, turinčios ne vieną ir ne dvi atžalas?
Vaiko atėjimą į šį pasaulį lydi keisčiausios tradicijos
Kas vaikui geriau: griežti tėvai ar viską leidžiantys?
„Tarp mano vaikų amžiaus skirtumas buvo metai, pusantrų ir dveji metai. Kai vyriausiajai dukrai buvo penkeri, gimė mažoji. Įsivaizduokite juos visus, buvo tarsi prisegtukai. Sukomės visi kartu. Manau, kad nė viena mama niekada nepamiršta, kaip augino vaikus. Galbūt tik laikui bėgant sušvelnėja įspūdžiai. Tiesiog tuo metu viskas vyksta natūraliai, o atsigręžusi pamatai, kokia šaunuolė buvai”, – prisimena ji.
Kol mama su kuriuo nors mažuoju būdavo dvejų metų vaiko priežiūros atostogose, šeima vasaras leisdavo kaime, žiemas – mieste. Asmeninio dėmesio mažieji daugiau galėdavo gauti dieną, kai vyresnieji būdavo darželyje.
Pasak gausią šeimą turinčios mamos, svarbiausia skiriant dėmesio vaikams visur juos įtraukti ir nuolat bendrauti.
„Mano mergaitės kalbėti pradėjo labai anksti, tik sūnus vėliau. Taigi mes nuolat kalbėdavomės. Man labai keista, kai žmonės labai mažai kalba su savo vaikais. Nuo mažens kalbėdavomės įvairiomis temomis kaip ir su suaugusiais žmonėmis, pavyzdžiui, buityje, eidami pasivaikščioti, gamindami valgį. Niekuomet neatstumdavau vaikų, neliepdavau pasitraukti, nesakydavau, kad jie man trukdo ką nors daryti. Stengdavomės visi kartu viską daryti”, – tvirtino ji.
Ta pati priemonė – nuolatinis bendravimas – šeimą lydėjo nuolat.
„Pirmiausiai turėčiau pasakyti, kad mano vaikai man buvo draugai ir aš jiems buvau draugė. Mes nuolat susirinkdavome virtuvėje, kur gamindami vakarienę dalindavomės dienos įspūdžiais. Tokioje kasdieniškoje aplinkoje vaikai nekaltai papasakodavo įvairiausius dalykus. Niekada nepasisodindavau ir neprašydavau specialiai to daryti, viskas vykdavo natūraliai gaminant vakarienę”, – patirtimi dalijosi mama.
Dar viena bendravimo forma – bendras darbas.
„Vasaros atostogas leisdavome kaime ir stengdavomės darbus nudirbti visi kartu. Pavyzdžiui, visi kartu ravėdavome daržą. Taip pat ir ilgos kelionės yra puikus laikas pabendrauti visai šeimai niekam netrukdant. Turėjome močiutę Ukrainoje, todėl kelionė pas ją užtrukdavo ilgokai. Šių kelionių metų galėdavome apie labai daug ką pasikalbėti”, – prisiminė pašnekovė.
Kuo skiriasi dabartiniai tėvai?
Mylimi vaikai tampa mylinčiais tėvais. Žvelgdama į vaikų susilaukusias savo atžalas A. Kostogrizienė pastebi, kad jie jau yra šiek tiek kitokie tėvai.
„Žiūriu į savo vaikus, kurie augina jau savo atžalas ir labai džiaugiuosi. Jų bendravimas yra irgi labai nuoširdus. Tik gal truputį ramesnis. Mūsų laikais jis būdavo spontaniškesnis, nes buvo daugiau materialinių problemų, visko trūko, buvo būsto problemos ir pan. Šiuo metu matau nuoseklesnį bendravimą su vaikais, žmonės jau yra pasirūpinę buitimi”, – kalbėjo moteris.
Šiuo metu vyriausiajai Angelės dukrai 31-eri, o mažiausiajai – 26-eri.
Paklausta, ar pasiteisino jos auklėjimo metokai, keturių vaikų mama sakė: „Labai pasiteisino ir labai dėl to džiaugiuosi. Smagu, kad vaikai prisimena gražias akimirkas iš vaikystės”.
