Aktyvi socialinių projektų ir renginių organizatorė Birutė Jakučionytė su keturiais vaikais po skyrybų persikėlė gyventi iš Lietuvos į Londoną. Kaip sekasi pritapti naujoje šalyje, Birutė pasakoja savo nepagražintuose dienoraščiuose portale TavoVaikas.lt. Šįkart – Birutės įspūdžiai apie internetines pažintis.
Apie pažintis internete noriu parašyti dėl visų kitų moterų, nes žinau, kad tarp mano draugų yra tokių, kurios yra nusvilę, bandę ar dar vis bando susipažinti internetu. Kažkada pati raginau tai daryti. Taip pat rašau visoms moterims, nes tokios informacijos nėra daug. Būkite atsargios. Manau, kad tai liečia ir vyrus.
Lygiai prieš metus, būdama Londone vienoje iš savo trumpų, ruošimosi emigruoti kelionių, prisiregistravau internetinių pažinčių portale Badoo.com. Tada mane labai domino juodi vaikinai. Tai buvo tiek neįprasta ir įdomu, kad sumaniau susipažinti su kokiu juodu ir pabendrauti. Tada labai prastai rašiau ir kalbėjau angliškai, todėl tai buvo ir puiki kalbos treniruotė. Tada buvau labai, labai naivi, tikėdama viskuo, kas rašoma ir sakoma internete.
TAIP PAT SKAITYKITE KITUS BIRUTĖS DIENORAŠČIUS:
1 serija: Naujas gyvenimas Londone
2 serija: Kaip Londonas pasitiko daugiavaikę mamą? Pirmų savaičių įspūdžiai
3 serija: Mėnuo Londone: su nerimu širdyje
Pati labai sąžiningai užpildžiau anketą, sudėjau labai daug įvairių nuotraukų, kad jos kuo labiau atspindėtų mane ir pirmiausia, ką pasakydavau, buvo: „Aš turiu keturis vaikus”. Na, turbūt galvojau, kad, kas nenugrius išgirdęs šitą naujieną, su tuo bus galima pradėti toliau kalbėti. Žodžiu, mano profilis buvo nė kiek nepagražintas ir atspindintis realybę. Labai greitai supratau, kad tai didelė klaida, ir visi čia savo anketas yra daugiau nei pasigražinę, o metelius savo 3 – 7 metai pajauninę.
Ieškojau pagal labai platų filtrą: Londonas. Vyras. 35 – 45 metų. Mažiausiai 180 cm ūgio. Su keliomis nuotraukomis (kad matyčiau veido spalvą). Nerūko. Vienišas. Atrodo, tik tiek nedaug, bet labai greitai supratau, koks sunkus ir daug laiko reikalaujantis darbas yra susirasti ką nors, su kuo bent jau kiltų noras kalbėtis. Pirmasis mano kontaktas buvo Peter, fizinio lavinimo mokytojas, mėgstantis šokti salsą, kilęs iš Pietų Amerikos, bet jau daug metų gyvenantis Londone, išsiskyręs, 43 metų, 180 ūgio vyras. Nuotraukose atrodė gan padorus ir inteligentiškas. Susitarėm eiti šokti salsos, susitarėm, kad net pamokys, nes man tai pirmas salsos kartas, jis pasakė patį geriausią klubą, kur tai vyksta. Pasakė, kad bus su friend. Taigi, gerai, sakau, aš irgi su friend (Daiva). O, kad jo friend moteriškos giminės bus, tai iš kur man žinot?
TAIP PAT SKAITYKITE KITUS BIRUTĖS DIENORAŠČIUS:
5 serija: Nuotykiai tęsiasi: ir lėktuve, ir britiškuose namuose
6 serija: Ar įkopė Birutė į Everestą? Du mėnesiai Londone
7 serija: Trys mėnesiai Londone: kaip musė barščiuose
8 serija: 4 mėnuo Londone: du bučkiai ir jokio sekso
Susitikom tame klube, jis nerodė jokio džiaugsmo mane matydamas, o kai paprašiau pamokyti, tai tiesiai šviesiai pasakė, kad man reikia eiti į kitą salę, kurioje vyksta pamokos naujokams. Atrodė ne toks šaunus, kaip nuotraukoje, tikrai žemesnis, negu 180 ir gerokai pilvotas. Pirmos pažinties su juodu vyru iš interneto įspūdis visai ne koks, bet kažkaip labai neliūdėjau – salsą šokom tiek, kad po to pūsles gydžiausi nuo kojų, ir tą vakarą prisimenu, kaip vieną iš geriausių mano nuotykių, o akiratis apie internetines pažintis prasiplėtė gerokai.
Per kelias savaites išmokau skaityti ne tik, kas parašyta kiekvieno vyro profilyje, bet ir kokią informaciją teikia nuotraukos. Tapau, kaip koks seklys Morka arba Šerlokas Holmsas. Kasdieną „čatintis” buvo vis lengviau. Tie pokalbiai buvo trumpi, nes greičiausiai, ko sulaukdavau, tai buvo pasiūlymai seksui. Buvau susitikusi su Seriki, juodu, dviejų mergaičių tėvu, išsiskyrusiu, apsaugos darbuotoju. Laukiau 190 cm ūgio vyro ir vis niekaip negalėjom susitikti minioje. Atėjo mano ūgio vaikinas (todėl iš toli ir nesimatė), pavaišino pica ir gražiai išsiskyrėm – man buvo neįdomu. Nuo tada pradėjau dar iki pasimatymo vertinti jų užsiėmimą, išsilavinimą, su kuo ir kur gyvena. Iš karto mesdavau lauk bedarbius, su tik ką pasibaigusiais kontraktais, apsaugos darbuotojus, pardavėjus ir statybininkus, gyvenančius su draugais. Gaudavau dešimtis laiškų – ditirambų mano išvaizdai, kuriuos lydėdavo pasiūlymai tekėti. Tai vaikinų iš Afrikos siekis gauti UK vizą. Visus tokius iš karto trinam ar blokuojam.
Tada pradėjau susirašinėti su Bummy, buhalteriu iš Londono. „Meilė” buvo staigi, karšta ir internetinė. Išknisau apie jį internete tiek, kad pats apako. Nuo tada pradėjau „googlinti” visus, su kuriais šiek tiek ilgiau susirašinėdavau ir jau žinodavau vardą, pavardę. Iš patirties galiu pasakyti, kad jau geriau rasti ką nors apie tą žmogų internete, nei nerasti nieko. Jeigu nerandi nieko – beveik šimto procentų tikimybė, kad profilis yra netikras, vardas išgalvotas ir čia siekis tik vienas – išvilioti pinigų, tartis dėl fiktyvių vestuvių ar dar koks išskaičiavimas. Labai svarbu FB profilis, jeigu tokį turi. Čia galima apie žmogų pamatyti labai daug. Jeigu jis turi daug nuotraukų, daug draugų, profilis sukurtas anksčiau, nei 2013 metais, tada viskas gerai. Bet jeigu ten tėra mažiau nei 20 draugų (dažniausiai, vienos moterys) ir ne daugiau, nei penkios nuotraukos – skamba pavojaus varpai. Be išimčių! Delete.
Visos pažintys, visi „čatai”, kad ir po gražaus susirašinėjimo, kai dar niekada nematei to žmogaus gyvai, o jau gavai pasiūlymą seksui, yra lygios nuliui. Ir čia nėra nuolaidų! Delete.
Jeigu jau perėjote prie pokalbių Skype, o jums sako, kad neturi kameros, vėl skamba pavojaus varpai – rašo ne tas, kurio nuotraukas matei pažinčių portale, ar net FB profilyje. Greičiausiai, tai juodas vaikinas iš Afrikos, pasislėpęs po svetimomis nuotraukomis ir vardu. Iš karto tokį blokuoju, nors esu ir pavedžiojusi už nosies.
Gerai, grįžtu prie Bummy. Daug neišsiplėsiu, nes jau papasakojau tą istoriją savo rašomoje knygoje, pasakysiu tik tiek, kad istorija su Bummy buvo visiškas nesusipratimas ir taisyklės patvirtinimas: online bendrauti yra taip lengva ir paprasta, o gyvenime viskas visiškai kitaip. Tu nejauti žmogaus kvapo, nematai jo eisenos, rūbų, negali jo paliesti, net jeigu matai per Skypą. Tu negali pajusti jo intonacijų, suprasti mimikų, matyti, kaip ir ką jis valgo ar geria. Jokie santykiai internetu, jeigu niekada nematei to žmogaus gyvenime, visiškai neatitinka realybės. JOKIE!
TAIP PAT SKAITYKITE KITUS BIRUTĖS DIENORAŠČIUS:
9 serija: Kaip išgyventi su keturiais vaikais Londone? 4 mėnesių Londone pabaiga
10 serija: Ar lengva daugiavaikei mamai susirasti naują gyvenimo draugą?
11 serija: Kaip nepalūžti Londone? Penktas mėnuo baigiasi: išpažintis
12 serija: Šeštas mėnuo Londone: apie vaikus ir emigrantės medaus mėnesį
Po Bummy spjoviau į Badoo, nusprendusi, kad nėra ten inteligentiškų ir išsilavinusių juodų vyrų. Viena mergina, sutikta Londone, rekomendavo, kad geriausia ieškoti normalių vyrų Tagged.com. Gerai, registruojuosi ten. Tik dabar jau su pačiomis gražiausiomis savo nuotraukomis. O iš Badoo man liko tik vienas vyrukas Shina iš Kairo, gimęs Nigerijoje. Jis žaidė atvirom kortom – daug nuotraukų FB, ne kartą mačiau Skype ir niekada “nepušino” manęs apie seksą. Jis atvirai pasisakė apie problemą susitikti, nes jam reikia vizos. Aš jam net pakvietimą į Lietuvą padariau, pasimatyti norėjau, bet vizos jis negavo. Turiu draugą diplomatą ir užklausiau jo, kodėl tos vizos jam nedavė. Štai jo atsakymas:
„Kai padarai kažkam pakvietimą dėl vizos, čia jau prasideda ne pasakos, o realybė. Nigerija yra priskirtina šalių kategorijai, kur patenka šalys su labai aukšta nelegalios imigracijos tikimybe. Į tą pačią kategoriją patenka, pvz., Pakistanas, Afganistanas, Somalis, Šiaurės Korėja. T.y. tos šalies piliečiai prašydami vizos ar bandydami užmegzti santykius su kitų šalių piliečiais 99 proc. iš 100 proc. realiai turi galvoje norą imigruoti ir pasilikti aukšto pragyvenimo šalyse. Todėl tai jau yra minusas.
Kitas dalykas – Nigerija – aukšto nusikalstamumo ir kiber-aferų šalis. Antras minusas. Dar vienas minusas – yra tokia praktika (čia tik nesupyk) – dažnai į ambasadas kreipiasi fiktyvias santuokas norintys sudaryti piliečiai, t.y. Lietuvos moterys, gyvendamos Londone ar kokioje Airijoje už pinigus „parduoda” santuokas. Tai yra nusikalstama veikla – leidimas trečių šalių piliečiams fiktyvios santuokos pagalba nelegaliai imigruoti. Už tai netgi kelia baudžiamas bylas. Tai jau trečias minusas.
Dabar dar kitas dalykas – jei jis būtų koks nors studentas, kuris ilgiau studijavo, ar kokios garsios kompanijos darbuotojas, kuris dirbo kokioje nors normalioje šalyje, pvz., JAV, Izraelyje, Japonijoje ar ES, jam barjerai nukristų. Bet Egiptas – panaši šalis kaip Nigerija, ne daug kuo aukštesnio pragyvenimo lygio.
Pavyzdžiui, jei Tu būtum nuvykusi į Nigeriją, būtum su juo susituokusi ten, pragyvenusi ten kurį laiką arba būtumėte kur nors dirbę ir pan., tuomet būtų lengviau. O bendravimas skype’u nėra bendravimas gyvai. Į tai iš karto atkreipia dėmesį migracijos tarnybos ir policija.
Dabar penktas minusas jau padarytas – jis jau turi vieną neigiamą atsakymą. Praktiškai tai reiškia, kad jam yra užsidariusi Šengeno erdvė visam gyvenimui. Deja. Aišku, čia mano nuomonė. Bet kiek esu girdėjęs, tai taikoma beveik 100 procentų. Ir galiu garantuoti, kad visa tai, jeigu jis paduotų į teismą ambasadą dėl sprendimo, baigtųsi jo ir Tavo pralaimėjimu, nes visi jo pateikti įrodymai ir siekio patekti į Lietuvą aplinkybės, konsulo akimis rodytų, kad jis siekia fiktyvios santuokos”.
Tikiuosi, mano draugas nesupyks, kad čia jį pakomentavau. O aš iki tol net nesupratau, kad čia ir pinigų dar galima būtų užsidirbti, man, kvailelei, net į galvą neatėjo fiktyvios santuokos galimybė, nes net apie tikrą dar pagalvoti baisu. Žodžiu, Shina liko ten, kažkur už borto, be galimybės kada nors susitikti. Kartais dar susirašinėjam, bet Kaire dabar baisu gyventi, ir jis išvažiavo į Nigeriją. Daugiau niekam nebandžiau daryti vizos, o istorijos su internetiniais sukčiais tik prasideda.
Kai prisiregistravau Tagged, jau buvau metusi iš galvos juodaodžius ir po truputį „baltėjau”. Pradėjau susirašinėti vėl su keliais. Visi, kurie tau žeria komplimentus apie tavo grožį ir kasdien dusina meilės laiškais, yra pavojingi. Daugelis taip moka „kabinti makaronus”, kad net nebesusigaudai, kaip imi ir pradedi tikėti. Išskirtiniai „makaronščikų” bruožai: mirusi nuo vėžio žmona ir jis likęs su keliais mažais vaikais, dirba statybų inžinieriumi ir vykdo projektus visame pasaulyje, ypač Afrikoje. Jeigu pridėjęs labai daug nuotraukų su savo namais, automobiliu (būna ir visai gerų, turtingo žmogaus) , irgi pavojus – nori tik prisivilioti seksui į savo namus. Joks normalus vyras nedės į pažinčių portalą savo lovos su baldakimu nuotraukų.
TAIP PAT SKAITYKITE:
13 serija: Atostogos Lietuvoje: apie tai, kas kraupina ir stebina
14 serija: Po atostogų Lietuvoje nauji iššūkiai Londone
Istorija Nr. 1., su Eriku, atsitiko tada, kai dar turėjau per mažai patirties, jog iš karto suprasčiau, kad tai sukčius. Nuotraukos buvo labai gražios, jų daug. Vyrukas turėjo net FB profilį. Sakė, kad turi du berniukus Alberto ir Roberto, vilą Prancūzijoje, bet dirba inžinieriumi įvairiose pasaulio šalyse, daug būna komandiruotėse ir vieną gražią dieną išskrido į Dramblio kaulo respubliką statyti krovininių laivų doko, ar ko ten, nesigilinau.
Susirašinėjom jau kelias savaites, net pradėjome planuoti bendrą vaikų ateitį (pavojaus varpai), na, juokas ima, kai prisimenu. Nuotraukose atrodė, kaip koks modelis, užklausiau apie tai, tai atsakymas buvo toks: „Jaunystėje buvau aktorius, bet darbas buvo neperspektyvus”. Gražus labai buvo, mes su sese dar pasikalbėjom, kad koks gėjus nebūtų, jau džiaugėmės nauju būsimu gyvenimu Prancūzijoje, viloje su baseinu, o Erikas „skrido į Afriką”. Kabutėse todėl, kad tuo metu, kai skrido, buvo prisijungęs prie Facebook. Aš, tundra, galvojau, gal čia kokia pirma klase skrenda, kad internetas net lėktuve yra? Nesvarbu. Savaitėlę pabuvęs Dramblio kaulo respublikoje, staiga nebegalėjo pasinaudoti savo kredito kortelėmis ir paprašė pinigų…
O tada aš jau išmokau patikrinti nuotrauką Google. Įdedu šito Eriko nuotrauką ir man išmeta – žvengsit ir tikrai nepatikėsit!!!! – Rikį Martiną! Na, kas kaltas, kad aš televizoriaus nežiūriu ir nežinau, kaip atrodo Rikis Martinas? Reziume. Meluoti gali ir visiškai akiplėšiškai. Tikiu, kad ir suranda labai daug tokių, kurios patiki ir net pinigų nusiunčia.
Nuo tada pradėjau tikrinti visas nuotraukas Google. Ir ką jūs manot? Jeigu atrodo labai jau padorus, inteligentiškas ir dar našlys, vienas auginantis vaikus, tai būtinai pasivogęs kokio aktoriaus ar reklaminę nuotrauką iš interneto. Tada aš pradėjau linksmintis. Nusiųsdavau jiems nuorodą su jų nuotrauka ir klausdavau: “O kas čia?”. Buvo tokių, kurie naglai meluodavo toliau, pvz.: mano nuotrauką pavogė ir aš už tai į teismą padaviau. Griūk negyvas!
Kaip patikrinti nuotrauką Google? Išsisaugai pas save kompiuteryje nuotrauką (aš net turiu atskirą papkutę „diedai”). Atsidarai Google „vaizdai” ir paieškos juostelėje, dešinėje pusėje bus maža fotoaparato ikona. Spaudi ant tos ikonos, įkeli iš savo kompiuterio nuotrauką (gal galima ir tiesiai iš profilio žmogaus, kurio nuotrauką tikrini, bet aš nemoku) ir spaudi „Ieškoti”. Viskas kaip ant delno. Dabar taip tikrinu visus užsieniečius vyrus, kurie pasiprašo į FB draugus per dieną 3 ar 4. Beveik 90% profilių yra netikri, nuotraukos vogtos. Skamba baisiai? Taip. Bet žinau, kad taip daro ir moterys. Kas žino, gal kas nors pasaulyje taip daro ir su mano nuotraukomis? Sėdi koks kibernetinis nusikaltėlis Nigerijoje ir prašinėja pinigų mano vardu. Niekada negali žinoti.
Beje, gerai pasikausčiusių sukčių vardai ir pavardės irgi būna apie nieką, tai reiškia, kad jos labai populiarios arba kokio žinomo žmogaus, gal jau mirusio. Kai googlini, tai gauni daugybę informacijos tokiu vardu ir pavarde, bet tikrai nerasi nieko apie tą konkretų asmenį su kuriuo bendrauji. Geras sukčius vagia nuotraukas iš kitų vyrų profilių, o ne iš interneto aktorių, ar kokių reklamų.
Po gerų pusės metų makaronų ant ausų kabinimo, pasidariau tiek įtari, kad net gąsdindavau vyrus savo klausimais. Prieš eidama į pasimatymą rinkdavau visą įmanomą info, kad negaiščiau veltui laiko ir išvengčiau nesėkmių. Kai neradau jokios info apie BBC prodiuserį, parašiau jam žinutę, tai jis paskambino ir pasakė: „Jeigu bijai viena, tai gali atsivesti visus savo vaikus ir sesę”. Per pasimatymą po to mane lazdavojo, kad „žiūrėk, jau valanda drauge esam, o aš dar tavęs nenužudžiau”. O info apie jį negalėjau rasti, nes jis stengiasi, kad jos niekur nebūtų, nes yra iš BBC. Suprantu jį, bet man labai keista nerasti nieko internete apie dokumentinių filmų kūrėją.
Tačiau nerimauti, kad sukčius ateis į pasimatymą neverta, tikram sukčiui reikia tik pinigų ir jis savo veido net nerodys, nes greičiausiai sėdi kokioje Afrikoje ir ateiti negali. Todėl reikėtų išskirti dvi pagrindines pažinčių kategorijas: internetiniai sukčiai ir tie, kurie eina į pasimatymus. Apie pasimatymus jau esu rašiusi šiek tiek. Vyrai, kurie nori susitikti, iš karto duoda savo telefoną arba prašo numerio. Ir skambina, nes iki nupušimo čatinasi tik linkę į ligas.
Prieš eidama į pasimatymą, namuose palikdavau vyro, su kuriuo einu susitikti kontaktus, vardą ir pavardę. Vis labiau bijojau ir vis labiau sviro rankos, nes tie pasimatymai buvo beviltiški. Po istorijos su musulmonu, išsitryniau savo anketą iš Tagged.com. Tada dar po kelių pasimatymų, ištryniau ir iš Badoo.com.
Beje, paskutinis sutiktas vyras buvo gana padorus britas, užimantis vadovaujančias pareigas, nesiūlė nei į lovą ar bučiuotis nelindo, bet jo nugraužti nagai man buvo priežastis daugiau nenorėti susitikti. Jis buvo labai uždaras ir kompleksuotas, o aš sau daviau žodį, kad daugiau jokių vyrų, kuriems reikia padėti. Taigi, parėjau iš to paskutinio pasimatymo supratusi, kad neturiu daugiau nei jėgų, nei noro kiekvieną kartą eiti susitikti, kiekvieną kartą vėl tikėti ir tikėtis.
Ir pabaigai dvi istorijos. Viena apie internetinį sukčių, gerai pasikausčiusį, o kitą apie jokiai kategorijai netinkantį. Turbūt, psichinį ligonį, nežinau, bet dėl jo vidurį nakties Milane nežinojau kur nakvosiu.
Istorija Nr. 2. James Fletcher. Našlys, žmona mirė nuo kepenų vėžio, dvi dukras (4 ir 6) padeda auginti auklė, pats kilęs iš Amerikos, gyvena Londone, Čelsyje, užsiima didelių statybų – tiltai, viadukai – verslu. Turi FB profilį su penkiomis nuotraukomis, nuotraukose net su dukromis, su nurodyta darboviete ir kt. Bendravom daug Skype, bet jis neturi kameros. Istorija graži ir lyg nesumeluota, bet dėl turimos patirties, iš karto žinojau, kad jis nėra realus žmogus, tik norėjau pažiūrėti, kaip gerai ir kiek ilgai jam seksis meluoti. Draugėms vis pasakojau, kaip krypsta istorija ir jau niekas patikėti negalėjo, kad jis meluoja. Atsakydavo į visus mano klausimus, atsiuntė daugiau vaikų ir savo nuotraukų, davė net anglišką numerį ir aš jam paskambinau. Ir jis pakėlė, ir su manim ilgai kalbėjo, dievagojosi, kad kai susitiksim, tai parodys man ir savo asmens dokumentus, ir kredito korteles, viską. Ir anglų kalba buvo tikrai ne britiška, bet ir labai gera. Atsiuntė net savo projektų nuotraukas (visas patikrinau, visos iš interneto).
Išsidavė kelis kartus. Laimėjo dviejų milijonų vertės, 1,5 km tilto Nigerijoje statybų konsultavimą, o jo įmonė neturi net internetinio puslapio. Cha cha cha. Į pasimatymą, nors buvom jau susitarę susitikti piknikui su visais vaikais parke, taip ir neatėjo, nes iš vakaro staiga prisiminė: „O, aš visai pamiršau, kad rytoj negaliu ateiti į parką, nes šiandien vakare skrendu į Paryžių, o rytoj tarptautinėje konferencijoje skaitysiu pranešimą”. Jis net nuotrauką iš konferencijos atsiuntė! Cha cha cha, nes kai buvo lėktuve į Paryžių irgi buvo prisijungęs FB ir Skype.
Kai aš išvažiavau į Lietuvą, o mes taip ir nespėjom susitikti, nes jis „išskrido” į Nigeriją, tai jis melavo taip: „Buvau suplanavęs savo ir mergaičių atostogas Singapūre, bet dėl tavęs viską atšauksiu ir atvažiuosiu į Lietuvą atostogauti”. Jis labai norėjo į tą vaikų stovyklą, net viešbučio linko paprašė. Cha cha cha. Vienžo, varėm abu išsijuosę, jis man melavo, aš apsimečiau, kad tikiu. Visai man linksma buvo.
Tik galų gale pradėjo užknisti jo meilės laiškai, nes jau kiek galima, greičiau jau jis tų pinigų paprašytų. Bet jis ilgai neprašė. Beveik du mėnesius. Labai mane „mylėjo”, kartais žvengdavau susirietus, nes rasdavau tokią žinutę: „Brangioji, mieloji, meile mano, negaliu patikėti! Mačiau tave prisijungus FB, o tu man nieko neparašei?!”. Man tada jau buvo nusibodę jo makaronai, jau atostogavom Lietuvoje, todėl apsimečiau, kad pas mane interneto nėra arba būna labai retai ir labai lėtas, nes iš tikrųjų jau nebežinojau, ką jam ir rašyti. Taigi, vieną dieną jis man rašo, kad jau jam blogai toje Nigerijoje, kad dukrų labai pasiilgo, kad finansinės problemos ir kažką man siunčia per Skype, failą kažkokį. Aš klausiu, ką čia man siunti, pas mane lėtas internetas. Bičas siuntė man nuskanuotą 85 tūkstančių vertės čekį iš vietinės savivaldybės – avansą už tiltą. O bėda ta, kad tą čekį jis galės išsigryninti tik po dviejų savaičių. Tikrai patikėčiau tiek laiko bendravusi su žmogumi, jeigu ne karti ir didelė patirtis. Pasakiusi, kad seniai laukiau šito klausimo, ištryniau jį iš visur, užblokavau ir istorija baigėsi. Neskaudu nei kiek, nes visą tą laiką žinojau, kad meluoja, bet jeigu būčiau nežinojus, tai būčiau liūdėjus, kaip ir dėl kiekvieno, kuriuo patikėjau.
Ir paskutinė istorija, Nr.3. Bičas, kuris netilpo į rėmus. Eric Hall. Šitas bičiulis dusino mane Skype beveik kasdien, kartais net du kartus per dieną, ištisus 5 mėnesius. Jis atsirado iš Badoo.com. Niekada į jį rimtai nežiūrėjau, atrodė labai nerimtas, pasileidęs, pusiau italas, pusiau britas. Jis man skambindavo, o aš gyvenau savo gyvenimą – vaikščiojau į pasimatymus, buvau Lietuvoje. Jis nuo balandžio yra iškomandiruotas į Milaną, nors šiaip gyvena Londone. Per kelis mėnesius sužinojau apie jį labai daug. Apie jo šeimą, ką jis veikia laisvalaikiu, ką dirba ir kokiu grafiku gyvena. Visai nesikankinau dėl jo, nes pats inicijavo tuos kasdieninius pokalbius. Kadangi nebuvo panašus į internetinį sukčių, tai labai nesiparinau. Vienintelis dalykas, kurio jis kasdien norėjo, tai susitikti mane ir apkabinti. Na, turbūt ir dar kai ką padaryti. Bet aš vis pasijuokdavau iš jo, o jis vis laižėsi prieš ekraną. Išvaizdus, 43 metų buhalteris. Per kelis mėnesius pripratau prie jo buvimo, kaip prie pasakėlės prieš miegą. Yra ir tiek. Keista buvo tik tai, kad jis man nedavė savo telefono nr. Pasakė, kad savo asmeninį pametė Milane, o turi tik darbo ir duoti negali, nenori. Gerai, sakau, neduok. Jis man padėkojo už supratimą ir tuo viskas baigėsi. Kam man tas jo numeris, jeigu vis tiek aš jam neskambinsiu? Žodžiu, pabaigusi visas internetines pažintis, likau tik su vienu, savo besilaižančiu katinėliu, prieš miegą.
Komandiruotę Milane jam dar pratęsė ir praktiškai susitikti neliko vilties. Na, nebent kada nors, nežinia kada. Abu gyvenome savo gyvenimus. Ir aš susiruošiu savo savaitgaliui Milane. Atsitiktinai ar ne pasirinkau Milaną, nežinau, bet bilietą pirkau tikrai spontaniškai, turbūt pasąmoningai vis tiek norėjau tą savo katinėlį pamatyti. Po daugybės metų keliaudama vėl viena, be vaikų, nakvynei norėjau išbandyti naują būdą Couthsurfing.
Eric, sužinojęs apie mano kelionę, apsidžiaugė ir pasišovė mane paimti iš oro uosto. O aš kaip tyčia nakvynę radau tik šeštadienio ir sekmadienio naktims. Iki paskutinės minutės vis sprendžiau, važiuoti ar ne, nes neradau kur dar miegoti dvi naktis, o viešbučiai tokio brangumo, kad negaila net prarasti pinigus už lėktuvo bilietus ir niekur nevažiuoti. Bet Eric prisižadėjo viską – paguldyti mane kitame kambaryje, parodyti man Milaną, supažindinti su šeima. Žodžiu, tik važiuok.
Na, gerai, galvoju. Ką jis man padarys, blogiausiu atveju, tikrai eisiu į viešbutį. Iš vakaro dar pasitikrino, kada ir kuo aš atskrisiu, prisižada laukti su gėlėmis. Aš jau beveik patikiu, kad gal jis normalus visai. Sakau jam, kad aš neturiu jo numerio, kas bus, jeigu pasimesim? Jis atsako, kad aš žinau jo namų adresą ir važiuočiau pas jį į namus. Aš dėl viso pikto pagooglinu ir atsispausdinu žemėlapį kaip iki jo nuvažiuoti. Normaliai viskas skamba? Man normaliai, nors abejonių dėl jo, kaip žmogaus, turėjau daug. Ir finale viskas nutiko taip, kad dar kartą pasitvirtintų taisyklė „Internetiniuose pažinčių portaluose nėra normalių vyrų”.
Jis manęs nepasitiko. Važiavau iš oro uosto į miestą ir galvojau, ką toliau daryti. Jeigu nuvažiuosiu tiesiai į viešbutį, taip ir nesužinosiu niekada kas atsitiko. Nusprendžiau eiti iki galo. Joks visuomeninis transportas nebevažiavo iki Via Zante. Važiavau taksi. Tokio adreso neranda! Taksi išvažiavo, pasakęs, kad man reikia paeiti siaura gatvele, kuria negalima važiuoti. Aišku, aš neradau 104 numerio, nes tokio ir nėra. Nors kažkodėl Googlas rado. Pats laikas į viešbutį. O rajonas, kuriame buvau, ramus, beveik vidurnaktis, nei gyvos dvasios, net nežinojau į kurią pusę eiti. Jau beveik žliumbdama dėl savo kvailumo, sutikau vieną moteriškę, vedžiojančią šunį ir užkalbinau paklausti į kurią pusę centras ar koks viešbutis. Čia pat gatvėje buvo papasakota visa istorija ir ji mane nusivedė pas save namo. Ericui parašiau žinutę: „Ei, jeigu tu dar gyvas, aš tave užmušiu. Kam reikėjo tiek mėnesių, kiekvieną vakarą laižytis per kompiuterį, jeigu norėjai tik pažaisti?”. Kito atsakymo, išskyrus tai, kad jis yra psichinis ligonis, aš neturiu. Na, nebent jis tikrai vakar numirė. Tada, Dieve, duok jam dangaus karalystę.
Šitą pasakojimą apie visų metų patirtį su pažintimis iš interneto, noriu užbaigti pažadu sau. Daugiau niekada – niekada – neisiu į pasimatymą su vyru iš interneto, nes tai yra tuščias laiko švaistymas. Nors aš už savo išvaistytą laiką gavau milijoną patirties, jo vis tiek gaila tokiems dalykams.
Birutė
