Duoti kūdikiui čiulptuką ar neduoti – prieštaringų nuomonių sulaukiantis klausimas. Lygiai taip pat, kada ir kaip nuo jo atpratinti. Penkios mamos dalinasi savo patirtimi, ar pavyko užauginti be čiulptuko ir kaip nuo jo atpratinti.
Dovilė, 4 metų berniuko mama:
„Iš pat pradžių buvom nutarę čiulptuko neduoti. Buvome prigąsdinti, kad tada nežįs krūties. Tačiau ištvėrėme vos mėnesį. Sūnus klykė ir niekas nepadėjo – nei sūpavimai, nei pilvuko masažai, nei krūties davimas. Kai pasiūlėme čiulptuką vaikas iškart nurimo. Su vyru tada juokavome, kad čiulptuko išradėjui reiktų paskirti Nobelio premiją.
Iš pradžių rinkomės paprastos formos čiulptuką, tačiau jis labai greitai iškrisdavo, ypač naktį. Tada viena draugė paprotino, kad yra kiek kirstos-suplotos formos čiulptukai. Toks geriau laikėsi kūdikio burnytėje.
Būdamas vos metukų sūnus jau turėjo nemažai dantų. Todėl nusprendėme, kad jau pats laikas atsisakyti čiulptuko. Kelias savaites bandėme jį paslėpti ir duoti vis mažiau, tačiau sūnus klykdavo ir negalėdavo be jo užmigti arba nusiraminti. Todėl pradėjome po truputį kirpti čiulptuko čiulpiamą dalį. Iš pradžių per pusę, po kelių dienų liko tik trečdalis, o dar po savaitės jau tik pats laikiklis. Dar pora savaičių sūnus vis nešiodavosi tą laikiklį, bet nebebuvo ko čiulpti.“
Kotryna, 2 metų mergaitės mama:
„Dar nėštumo metu su vyru buvom nutarę, kad dukrytei čiulptuko neduosime. Pirmuosius du mėnesius buvo sunkiau, tačiau labai greitai išmokome ją nuraminti. Maitinau pati, todėl kūdikiui suirzus pasiūlydavau krūtį. Dažnai tai suveikdavo. Taip pat labai padėdavo supimas ant didelio guminio kamuolio.
Čiulptuko dukrytei pradėdavo reikėti, kai jį pamatydavo pas kitus vaikus. Tačiau net ir jį gavusi, nesuprasdavo, ką su juo veikti. Džiaugiuosi, kad atsilaikėme ir nepasiūlėme pirmaisiais mėnesiais, vėliau nereikėjo atpratinti.“
Lina, 5 metų mergaitės ir 3 metų berniuko mama:
„Su pimagime dukra teko pavargti, kol atsisakėme čiulptuko. Jau buvo suėję dveji, o ji vis dar ir miegodavo su juo, ir dieną laikydavo įsikandusi. Nepadėjo nei slėpimas dieną, nei druskos užbarstymas.
Tad vakarais ėmiau sekti pasakas apie miške gyvenančią voverių šeimyną. Neva mama voverė ir tėtis voverinas susilaukė mažo voveriuko, bet neturi jam čiulptuko. Kelis vakarus vis pasakodavau, kaip tas mažas voveriukas verkia neturėdamas čiulptuko. Galiausiai sutarėme, kad savaitgalį važiuosime į mišką ir voveriukui paliksime čiulptuką. Taip jis liko miške. Pora vakarų dar paverkšleno, kad nori čiulptuko, bes vis primindavau, kad pati atidavė mažai voverytei.
Su sūnumi buvo kur kas paprasčiau. Čiulptuko jis atsisakė būdamas pusės metų. Kaip tik buvo atėjęs metas jį pakeisti, bet neradome įprasto silikoninio, tai nupirkome kaučiukinį. Sūnui jis nepatiko, jo neėmė ir daugiau nebereikėjo.“
Jurga, 15 mėn. mergaitės mama:
„Duoti ar neduoti čiulptuko nebuvome nusprendę. Su vaiko tėvu galvojome, kad geriausia elgtis pagal poreikį. Jei matysim, kad reikės, tai duosim. Jei pasiseks ir nereikės, tai neduosim. Kelias savaites džiaugėmės – mažylė neėmė čiulptuko. Galvojom, kad užauginsim be jo, paskui nereiks atpratinti. Tačiau būdama kokių penkių ar šešių savaičių ji čiulptuką pripažino. Su juo ir nusiramindavo greičiau, ir užmigdavo paprasčiau.
Čiulptuką išsirinkom pasikonsultavę su vaikų turinčiais draugais. Daugelis rekomendavo kaučiukinį su tarsi įstrižai nukirstu galu. Juos visada turime nusipirkę po du. Jei lauke vieną išmeta, tai paduodi kitą. Iš pradžių čiulptukus dažnai virindavom, dabar kur kas rečiau. Stengiamės kas mėnesį ar kas du nupirkti naujus.
Dabar vaikučiui jau virš metų, bet su čiulptuku vis dar draugauja. Dieną jau būna be jo, bet prieš miegą būtinas. Kol kas nežinau, kaip teks atpratinti. Mums patogu, nes dukrytė ramiau užmiega, bet suprantu, kad jau artėja tas laikas, kai reikės atsisakyti čiulptuko. “
Simona, 3 metų berniuko mama:
„Čiulptuko neėmė pats vaikas. Nors mes su vyru išbandėme visokius variantus: ir silikoninius, ir kaučiukinius, ir apvaliu, ir su plotu galiuku. Manėme, kad bus kiek lengviau nuraminti verkiantį sūnų. Tačiau teko auginti be jo.“
