Kas yra gera mama ir ar ja gimstama, ar tampama? Kodėl tėvams neužtenka įgimtos intuicijos ir reikia nuolat atnaujinti žinias apie vaikų auginimą ir auklėjimą? Apie tai kalbamės su psichologe, tėvystės paskaitų lektore ir tinklaraščio “Mes – tėvai” autore Ieva Šuipe.
Jūs esate pozityvios tėvystės lektorė, rengianti mokymus tėvams šia tema. Ar galite populiariai paaiškinti, kas yra toji pozityvioji tėvystė? Pats pasakymas “Pozityvi tėvystė” tarsi siūlo priešpriešą – “Negatyvi tėvystė” – argi būna ir tokia?
Pozityvi tėvystė arba pozityvus vaiko auklėjimas – tai vaiko auginimas, laikantis pagrindinės taisyklės: “Elkis su vaiku taip, kaip norėtum, kad būtų elgiamasi su tavimi, jeigu būtum vaikas.”
Pozityvios tėvystės esmė – stiprus, patikimas, saugus, kupinas meilės ryšys tarp tėvų ir vaiko. Tai leidžia vaikui augti emociškai sveikam ir skatina stengtis, skatina elgtis gerai, tad ir tėvams vaiko auginimas tampa gerokai lengvesnis.
Tokio termino, kaip „negatyvi tėvystė” neteko girdėti, bet jeigu tai įvardiname kaip priešingybę pozityviai tėvystei, tai „negatyvi tėvystė” apima visą neigiamą tėvų elgesio su vaiku spektrą: nuo vaiko žalojimo (fizinio, psichologinio smurto), apleidimo iki per griežto (autoritarinio) ar viską leidžiančio vaikų auginimo būdo. Turbūt čia net nereikia minėti, kaip vaiką žaloja patiriamas smurtas ar apleistumas, tačiau kenkia ir toks tarsi „mažiau kaltas” tėvų elgesys, kai vaikas verčiamas pasijusti blogu, kaltu ar yra gėdinamas, tam, kad paklustų tėvams. Vaikus neigiamai veikia bausmės.
Iš kitos pusės, reikia pabrėžti, kad vaikui nėra palankus ir viską leidžiantis auklėjimas – kuomet vaikas auga be jokių ribų, visas jo elgesys yra toleruojamas. Vaikui ribos yra būtinos, tik jos turi būti nubrėžiamos atsižvelgiant į vaiko jausmus, su empatija (o ne „negalima, nes aš taip pasakiau ir taškas”). Vaikas turi suprasti, kad nėra priimtina, kai jis elgiasi blogai, savo elgesį jis turi taisyti, keisti, bet jo jausmai (ir teigiami, ir neigiami) turi būti priimti ir vaikas turi tikėti iki savo sielos gelmių, kad jis yra geras žmogus (t.y. taisome ar kritikuojame vaiko elgesį, ne jo asmenybę).
Jeigu apibendrinus trumpai, tai pozityvi tėvystė yra tai, kas suteikia visas palankias galimybes užaugti puikiu, emociškai sveiku žmogumi, o neigiama – tai, kas vaikui mažesniu ar didesniu laipsniu trukdo siekti šio tikslo.
Kodėl mokytis tapti ir būti tėvais reikia mokytis? Ar neužtenka vidinio balso ir pasitikėjimo savo jėgomis? Juk sakoma, kad motinos intuicija yra didžiulė, gal užtenka tik jos?
Iš tikrųjų, jeigu pavyktų atsiriboti nuo savo vaikystės patirties (ypač jei ji nebuvo visiškai pozityvi), jeigu neklausytume įsisenėjusių mitų ar ne visada teisingos kitų žmonių nuomonės, o kliautumėmės tik savo vidiniu širdies balsu, intuicija, dažniausiai elgtumėmės teisingai. Viena iš pozityvios tėvystės sričių yra prieraiši tėvystė, kurios svarba ypatingai akcentuojama pirmaisiais trim vaiko gyvenimo metais. Prieraiši tėvystė lengviausiai paaiškinama tokiu pavyzdžiu: jeigu tėvai susilauktų pirmagimio negyvenamoje saloje, kur nebūtų nei tėvystės vadovėlių, nei konsultantų, nei kitų gera norinčių žmonių patarimų, tėvai natūraliai, instinktyviai elgtųsi taip, kad patenkintų svarbiausius kūdikio poreikius: jį žindytų, laikytų nuolat šalia, kad apsaugotų nuo šalčio ir pavojų, nuramintų, kai verkia ir t.t.
Šiais laikais, kai yra prikaupta gausybė informacijos ir galima rasti įvairiausių požiūrių apie vaikų auginimą, tėvams patartina pasidomėti ir mokytis, todėl, kad galėtų atsirinkti tai, kas yra tikrai naudinga vaikui ir visai šeimai (remiantis tyrimais, profesionalia informacija), o ne tuo, kas yra nuo senų laikų nusistovėjusios nuomonės, mitai. Didelė dalis jų susiformavo istoriškai, remiantis įvairiausiomis vaikų auginimo teorijomis. Pavyzdžiui, buvo laikai, kai tėvai vaikus augino remdamiesi tokiais metodais, pagal kuriuos nebuvo leidžiama vaikų glostyti, myluoti, bučiuoti, buvo patenkinami tik fiziniai vaikų poreikiai. Žinoma, vėliau visuomenė patyrė akivaizdžias to pasekmes: psichinių ligų, depresijos, savižudybių paplitimą.
Dar visai neseniai, sovietmečiu, mūsų mamas ir močiutes mokė visai kitaip auginti vaikus: kūdikiai buvo atskiriami nuo motinų gimdymo namuose, maitinimas vyko pagal griežtą grafiką ir pan. Žinoma, ne visos klausė tų rekomendacijų, o klausė savo širdies balso. Tačiau daugelį kamavo netvirtumas, abejonės – kaip gi vis tik geriau elgtis – kaip sako gydytojai, profesionalai, ar kaip sako širdis. Tad žinios, remiantis naujausiais tyrimais, profesionalia literatūra, priduoda tvirtumo, pasitikėjimo savo instinktais ir širdies balsu.
Labai svarbu tėvams susipažinti su kūdikio, vaiko raida, žinoti, kokie yra svarbiausi vaiko emociniai ir fiziniai poreikiai bei kaip juos patenkinti. Dažnai tėvams problemos kyla būtent iš to, kad jie nesupranta, kas yra svarbu vaikui konkrečiu raidos etapu. Pavyzdžiui, atsiskyrimo nerimas, kuris ypatingai paūmėja apie pirmuosius metus. To nežinodami, tėvai labai nustemba, kaip iki šiol buvęs lyg ir drąsus ir visai savarankiškas vaikas, staiga tarsi prilimpa prie mamos. Mama, nesuprasdama, kaip šiuo metu svarbu vaikui patenkinti saugumo poreikį, jį stumia nuo savęs, norėdama paskatinti jį tapti labiau savarankišku, kas viską dar labiau apsunkina ir kenkia vaikučiui.
Žinios yra jėga. Nors daugelis pasakytų, kad tėvystei visiškai pasiruošti neįmanoma (ir aš tam pritarčiau), nes teorija niekada neatstoja praktikos, tačiau tiek remdamasi tyrimais ir literatūra, tiek savo asmenine patirtimi, galiu tvirtai teigti, kad tam tikrų dalykų žinojimas ir realistiškų lūkesčių susikūrimas priduoda daug ramybės ir tvirtumo „šviežiai iškeptiems” tėveliams, stipriai prisideda prie to, kad kūdikis augtų ramus, sveikas ir laimingas, bei tikrai prideda laimės visam šeimos gyvenimui.
Kaip rodo jūsų patirtis, kokie klausimai labiausiai rūpi besilaukiančioms poroms ir toms, kurios jau susilaukia vaikelio?
Kai patys laukėme pirmo kūdikio, skaitėme literatūrą, lankėme užsiėmimus būsimiems tėveliams. Pamenu, kad daugiau rūpėjo tokie klausimai, kaip maudyti vaikelį, kaip nešioti, kaip rengti, vystyti ir pan. Psichologiniai dalykai atrodė ne tokie svarbūs, o gal net neatrodė, kad gali kilti klausimų ar abejonių šioje srityje (tas efektas, kai nežinai, ko tu nežinai).
Ir galiu tik pritarti, kad paminėti dalykai labai svarbūs. Tiek mokslininkų, tiek pačių moterų patirtis rodo, kad išsamios, faktais bei mokslu paremtos žinios apie gimdymą, jo procesą, žinojimas, kas vyksta ir kas po ko seka, teigiamai siejasi su gimdymo sklandumu ir moters būsena po jo. Jeigu mūsų žinios paremtos tik kitų mamų patirtimi arba šiaip žmonių nuomone, efektas gali būti ir priešingas. Todėl visada rekomenduoju besilaukiančioms poroms kiek galima daugiau susipažinti su visais fiziologiniais, medicininiais procesais (dalyvaujant mokymuose, skaitant profesionalią literatūrą) apie nėštumą, gimdymą, žindymą, kūdikio priežiūrą.
Iš kitos pusės, jau gimus kūdikiui, prasideda tokie klausimai: “Kodėl draugės vaikas keliasi tik kartą per naktį, o maniškis, kas dvi valandas? Ar tai normalu?”
“Kodėl tas mano kūdikis verkia, nors atrodo ir pavalgęs, ir švarus, ir pamiegojęs?” Ir panašiai.
Vakarų kultūroje dažnai susiduriame su nuomonėmis, kad kūdikiai turi miegoti visą naktį, kad žindymas – natūralus ir savaime išmokstamas dalykas, kad negalima kūdikio per daug nešioti, nes taps „rankinuku”, kad atliepimas į kiekvieną kūdikio virktelėjimą vaiką išlepins ir padarys dar jautresniu… Dažnai poros ir ateina tikėdamos sužinoti, kaip yra iš tikrųjų, ir kuo tikėti.
Pirmagimio laukiančios poros dažnai turi ir ne visai realistiškus lūkesčius, ką reiškia auginti vaikelį. Susikuriame panašų vaizdą lyg iš sauskelnių reklamos: graži mamytė ant rankų laikanti ramų kūdikį, aplinkui ideali tvarka ir švara, ramybė, šeimyninė idilė. Arba atvirkščiai – jeigu esame bendravę su tėvais, turinčiais daug sunkios patirties su vaikais, galime net vengti tėvystės, kaip kažko baisiai apsunkinančio laimingą gyvenimą. Nereikia gąsdintis, tačiau svarbu žinoti apie moters galimą savijautą po gimdymo, kaip pasikeičia šeimos gyvenimas, atsiradus kūdikiui, kaip gali padėti partneris ir kiti artimieji.
Ar į jūsų mokymus ir paskaitas ateina ir tėčiai, ir mamos? Ar skirtingi klausimai rūpi jiems?
Turbūt ne naujiena, kas vis dar bent pas mus, daugiau vaiko auginimui ruošiasi būsimos mamos. Jos jau ateina ir nemažai pasidomėjusios, pasiskaičiusios. Tačiau džiugu, kad sulaukiame ir nemažai porų. Dažnai, manau, vyrai ateina savo moterų įkalbinti, nes mokymai dažnai yra vienintelė galimybė vyrui daugiau pasidomėti vaikų auginimo klausimais. Nors, žinoma, negalima teigti, kad nėra vyrų, kurie patys, savo iniciatyva, domisi tėvyste.
Vyrai dažniausiai ieško logiškų, mokslu pagrįstų atsakymų į klausimus, jiems norisi mažiau teorijos, daugiau praktinių pavyzdžių. Moterims svarbūs ir emociniai aspektai: iš kai kurių atsiliepimų galiu pasakyti, kad joms vertingesni dažnai pasirodo pavyzdžiai iš mano asmeninės patirties.
Kūdikio miegas ir migdymas yra bene daugiausiai diskusijų ir prieštaravimų sulaukianti tema. Vienos šeimos sako, kad nieko geriau nėra, kaip migdyti vaikelį į savo lovą, kitos pasisako tik už tai, kad kūdikis nuo pirmos dienos miegotų savo lovoje. Esą taip jis išmiegos visą naktį ir nežadins tėvų naktimis. Kokia Jūsų nuomonė šiuo klausimu?
Mano nuomonė šiuo klausimu nėra griežta ir vienpusė. Iš vienos pusės, artumo poreikis yra vienas svarbiausių kūdikio emocinių poreikių. Ir tyrimai rodo, kad kai artumo poreikis yra patenkinamas, kūdikiai auga ramesni, gerokai mažiau verkia, auga pasitikintys savimi ir pasauliu. Miegodami šalia, kūdikiai miega ramiau, jiems mažiau tikėtinas kūdikio staigios mirties sindromas. Miegas su kūdikiu, turi daug naudos ne tik vaikui, bet ir mamai. Mama miegodama šalia kūdikio, jo poreikius (žindymo, šilumos, artumo) gali patenkinti net pilnai neišsibudinusi, ir toliau ramiai miegoti.
Iš kitos pusės, yra moterų, kurios niekaip negali atsipalaiduoti ir pailsėti, jeigu kūdikis miega vienoje lovoje. Bet tam yra daug puikių sprendimų: prie tėvų lovos krašto tvirtinama lovytė su viena puse atvira, kūdikio skirtukas lovoje ir netgi, jei norisi, atskira lovytė šalia tėvų lovos.
Nepritarčiau tik tokiems kraštutiniams požiūriams, kad kūdikiai nuo pirmų mėnesių turi išmokti užmigti ir išmiegoti visą naktį (t.y. migdymas, kai kūdikiui leidžiama verkti, kol pavargsta ir iš nuovargio užmiega), arba migdymas nuo pirmųjų dienų kitame kambaryje. Daugybė mokslinių tyrimų yra įrodę to žalą.
Jūs akcentuojate emocinius vaiko poreikius nuo pirmų dienų, tačiau tėvams, ypač pirmagimių, kyla daugybė elementarių klausimų apie vaiko priežiūrą, higieną ir fiziologiją (kokiame vandenyje maudyti, kokius patalus pirkti, koks kremas tinkamiausias), tuo tarpu pasidomėti vaikučio emocine, psichologine tarsi nelieka laiko. Ką šiuo klausimu patartumėte jauniems tėvams – kaip rasti laiko ne tik fizinei, bet ir psichinei kūdikio sveikatai?
Manau, kad devyni nėštumo mėnesiai tam ir duoti, kad tėvai turėtų pakankamai laiko pasiruošti tėvystei tiek fiziškai, tiek psichologiškai. Mano nuomone, čia yra labiau noro nei laiko klausimas. Supratimas, kad vaiko emociniai poreikiai yra ne mažiau svarbūs nei fiziologiniai poreikiai, padėtų atrasti ir laiko, ir noro, ir galimybių jais pasidomėti. Be to, ši investicija atsiperka su kaupu: vaiko auginimas, paremtas žinojimu, kas yra svarbiausia vaikui pirmaisiais jo metais, leidžia vaikams augti ramesniems ir labiau bendradarbiaujantiems su tėvais, tad ir tėvystė tampa daug laimingesniu ir sklandesniu gyvenimo etapu.
Kas yra gera mama ir kaip jūs manote, ja gimstama ar tampama?
Tampama. Be abejonės, yra moterų, turinčių stipresnį motinystės instinktą nei kitos. Tačiau visos savybės, kurių reikia gerai mamai, yra įgyjamos. Vienos jas atsineša iš savo vaikystės, jeigu buvo auklėjamos pozityviai. Tokioms mamoms mokytis daug nereikia – viskas natūraliai gerai pavyksta.
Kitos, kurios neturėjo tokios pozityvios vaikystės patirties, gali išmokti būti geros mamos: daug domėdamosis, skaitydamos, ieškodamos atsakymų į rūpimus klausimus, kartais net užsigydydamos savo vaikystės žaizdas su psichologo pagalba. Geromis mamomis gali būti ir tos, kurių vaikystė toli gražu nebuvo laimingas gyvenimo etapas, ar augo visai be tėvų.
Ir šioje vietoje norėtųsi pridurti, kad vaikui, kad jis būtų laimingas – nereikia tobulų mamų ar tėčių. Pilnai užtenka tiesiog gerų. Vaikams be galo svarbu, kad mama ir tėtis būtų laimingi. O kaip būti laiminga mama? To taip pat daugeliui reikia mokytis.
