„Nekišk pirštų į burną“ yra turbūt vienas dažniausių sakinių, kurį tėvai kartoja savo mažyliams. Vėliau prasideda ginčai dėl neplautų rankų ir nevalytų dantų. Ar žinote, kada ir kaip reikia kalbėtis su vaiku apie švarą, kaip apsaugoti nuo aplinkoje esančių pavojų, o kada verčiau nepersistengti? Kartais užtenka vien tėvų pavyzdžio ar herojaus iš knygos puslapių.
Pasak pažintinės raidos teorijos kūrėjo Jeano Piageto, nuo gimimo iki dvejų metų vaikai būna sensomotorinėje stadijoje, kai aplinka pažįstama per jutimus. Ragavimas yra neišvengiama šio proceso dalis, dėl to nereikėtų vaikui drausti tai daryti. Verčiau pasirūpinti, kad jį suptų tinkami tokiam pažinimui daiktai. Į mažylių burnas keliauja jų pačių kumštukai, žaislai ir vartomos knygos. Tai visiškai natūralu. Ne veltui mažiausiems skirti daiktai gaminami be smulkių detalių, aštrių kampų ir sužeisti galinčių paviršių.
Saugios knygos – saugus mažylis
Leidyklos „Nieko rimto“ atstovė Simona Kalvelytė sako, jog knygų mažiausiems leidyba yra ypač atsakinga. Pagal gebėjimus pritaikytas tekstas ir iliustracijos – labai svarbu, tačiau ne menkesnio dėmesio reikalauja ir knygos formatas bei įrišimas. Nepakanka pagalvoti apie knygos atsparumą nuolatiniam vartymui ir mėtymui, būtina nepamiršti ir saugumo. Jokių susegimų, aštrių kampų ar per didelio svorio būti negali.
Idealus variantas – kartoninės knygos, kurios tiek turiniu, tiek forma visapusiškai pritaikytos pirmai pažinčiai su skaitymu. Jas galima drąsiai įduoti vaikui į rankas ir nesibaiminti, kad sugebės užsigauti, jei paliksite jį vieną su knygą.
Nieko blogo nenutiks net jeigu mažylis nuspręs su leidiniu susipažinti jį pakramtydamas. Tokio tipo knygos laminuojamos, todėl vaikui nėra grėsmės prisiragauti spaudos dažų. Kad tėvams būtų ramiau, tokią knygelę prieš duodant vartyti galima ir pavalyti.
Norite, kad plautųsi rankas? Rodykite pavyzdį!
Jei daiktų dėjimą į burną mažieji išauga patys, vyresniųjų švaros klausimai neretai reikalauja daugiau tėvų kantrybės. Kasdienių ginčų priežastimi tampa neplautos rankos ir nevalyti dantys. Vaikams nėra savaime suprantama, kad prieš ką nors valgant būtina nusiplauti rankas. Dažnai ir patys tėvai neatkreipia į tai dėmesio. Tačiau gyvename aplinkoje, kur vos per kelias valandas galime prisiliesti prie didelio kiekio daiktų, kuriuos prieš tai taip pat kas nors laikė rankose.
Reikia turėti galvoje ir tai, kad paties daikto sudedamosios dalys gali būti kenksmingos, jei patenka į organizmą. Tad verta pavargti kaskart primenant, paklausiant, ar prieš čiupdamas sausainį mažylis nusiplovė rankas. Jokiu būdu nereikia pykti, jei jis to nepadarė ir pakeltu balsu reikalauti atlikti šią procedūrą. Kaskart klausimu priminus, o dar ir paaiškinus, kodėl jis turėtų tai daryti, vaikas daug geranoriškiau priims ir, tikėtina, greičiau įpras laikytis švaros. Svarbus ir tėvų pavyzdys, nes mažieji linkę kopijuoti tėvų elgseną.
Dantų valymas gali būti smagi pramoga
Dar viena kasdienė higienos procedūra – dantų valymas. Ir suaugusiesiems kartais prieš miegą būna sunku prisiversti paimti dantų šepetuką. „Rytoj ryte“, – atidedame. Tad ko norėti iš vaikų. Jiems šis procesas, kaip ir visa, kas dažnai kartojasi, įgrįsta, ir jie stengiasi to išvengti. Prievarta čia vėlgi nieko nepasieksite. Laimei, esama užtektinai priemonių šią kasdienybę paversti smagiu užsiėmimu. Tam padeda linksmų spalvų ir formų dantų šepetukai, spalvotos, gero skonio dantų pastos. Tačiau ne visuomet to užtenka.
Svarbu, kad vaikas jaustų atsakomybę už savo dantukus. Visų pirma reikėtų paaiškinti, kad dantis valomės tam, kad juose neliktų maisto likučių, kurie užsibūna tarpdančiuose ir pamažu gadina dantis. Tada tenka dažnai lankytis pas dantų gydytojus. Kai bus aiški dantų valymo reikšmė, išsiruoškite į parduotuvę kartu rinktis priemonių švarai palaikyti. Tegul mažylis pats renkasi jam patinkantį šepetėlį ir dantų pastą. Tokiu būdu suteiksite vaikams galimybę reikšti savo nuomonę ir ugdysite atsakomybės jausmą.
Mama Laura sako, kad švarinimosi procesas jos namuose niekada nebūna tylus, o veikiau primena smagų žaidimą. Taip pat neapsieinama be pagyrimų. Jos dukrelei (4 m.) labai svarbu išgirsti, kokie balti jos dantys ir kokios švarios rankos.
Pagalba iš ekranų ir knygų puslapių
Padėti supažindinti vaikus su švaros nauda gali ir knygos bei animacija. Svarbiausia vengti įkyrių pamokymų. Istorija turėtų būti linksma, patraukli, o pamokymai taip integruoti į pasakojimą, kad per daug nekristų į akis. Vaikus lengviau paveikti emocijomis nei tiesiogine kalba.
Katerinos Janouch ir Mervi Lindman eiliuotoje paveikslėlių knygelėje „Ingrida. Laikas į lovytę“ (leidykla „Nieko rimto“) mažoji mergytė noriai ruošiasi miegui, pati suguldo visus žaisliukus, šukuojasi, velkasi pižamą, valosi dantis. Teksto nuotaika ir linksmos iliustracijos taip įtraukia vaikus į istoriją, kad ji tampa linksmu nuotykiu. Tai darkart įrodo, kad svarbiausia – pateikimas. Laura sako, kad jos dukra noriai skaito knygeles, kurios skatina vaikus pamėgti švaros procedūras. Anksčiau mažoji bijojo maudynių ir muilo putų kalnų, tačiau kai susipažino su katinėliu Juodžiu („Tekšt tekšt, Juodi“), baimė virto smagiu užsiėmimu. O jei jau nutinka taip, kad mažoji užsispiria, pamiršta knygų herojus ir atsisako švaros procedūrų, tereikia priminti gerai žinomą senosios animacijos filmuką „Dantų šepetukų karalienė“. Iškart išsilaksto visi ožiukai.
Neverta persistengti
Pasitaiko, kad tėvai persistengia palaikydami švarą. Mūsų oda turi ypatybę prisitaikyti prie aplinkos ir įgauti natūralią apsaugą nuo bakterijų. Nereikia manyti, kad kiekvienas nešvarumas sukels odos ligas, o vaikas, žaisdamas su draugais smėlio dėžėje, pasigaus begales ligų.
Jeigu rankas reikia plauti kaskart prieš valgant, tai persistengti prausiant veidą neverta. Tai nedaro įtakos bakterijų gausai, o štai pernelyg dažnas prausimas šiltu vandeniu ir dar muilu naikina natūralų apsauginį sluoksnį. Tuomet išsausėja oda ir prireikia kremų.
Taip pat nedera baimintis, jei vaikas daug laiko praleidžia su naminiais gyvūnais. Tėvams dažnai darosi baisu pamačius, kaip vaiko skruostą lyžteli šuo. Tačiau jei gyvūnai prižiūrėti, o vaikas nėra jiems alergiškas, leiskite vaikui jais džiaugtis ir nebijokite, kad tai pakenks jų sveikatai.
Pernelyg sterili kasdienė aplinka gali pakenkti ne mažiau nei didelis apsileidimas. Augdamas tokiomis sąlygomis vaikas neįgauna imuniteto, organizmas tampa lepus, lengvai pasiduoda infekcijoms. Jei saugote vaiką nuo menkiausio aplinkos poveikio, vėliau nesistebėkite, kai jis dažnai sirgs pradėjės lankyti darželį ar mokyklą. Organizmas paprasčiausiai nebus pasiruošęs natūraliai šių vietų terpei.
Kaip visada, svarbiausia – nepersistengti. Protingas rūpestis svarbus siekiant užtikrinti saugią ir sveiką vaikystę. Tik nepamirškite, kad vaikystė be purvo balų praranda dalį žavesio.