„Kai gyveni patogų ir saugų gyvenimą, turi susikūręs tam tikrų ritualų ir įpročių, labai sunku prisiruošti motinystei. O prisiruošęs supranti, kad vaikas yra didžiausias gėris, koks gali ištikti žmones, ir nejučiom pradedi jausti, jog norisi daugiau vaikų, kad namai būtų pilni jų juoko ir krykštavimo”, – sako Simona.
Dainininkė ir radijo laidų vedėja Simona Matkevičienė (30 m.), kartu su vyru Martynu auginanti 4,5 mėn. dukrytę Matėją, mielai mums atveria savo namų duris. Gražiai išpuoselėtame kiemelyje miega mažylė, retkarčiais nusišypsodama. Pasak Simonos, Matėja galėtų dirbti laikrodininke, mat dieną išmiega lygiai 45 minutes. Ir išties po tiek laiko prabudusi trumpam atitraukia mamą nuo pokalbio. Kaskart užsukusi į namus, kuriuose auga kūdikis, jaučiu didžiulę meilės aurą. Šįkart, kol laukiau, kada grįš mažylę pamaitinusi Simona, pajutau tą patį. Vis dėlto motinystė tobula – ji sugeba sušildyti ne tik pačią mamą, bet ir aplinkinius…
Buvome pratę kas rytą girdėti jus, radijo bangomis linksmai besisveikinančią su klausytojais. Kai vieną rytą pasigirdo kitas balsas, nė nenutuokiau, kad ruošiatės gimdyti. Galbūt dabar, kai tapote mama, ir pats gyvenimas tapo ramesnis?
Man atrodo, aš ir gyvenau ramiai. Įtemptas metas buvo, kai dalyvavau projekte „Kelias į žvaigždes”, tuomet labai daug koncertuodavome, buvome matomi, stebimi daugelio žmonių. Tai buvo mano – dainininkės ir radijo laidų vedėjos kelio pradžia, padėjusi tapti žinomai. Po projekto kurį laiką dar koncertuodavau, bet pajutau, kad jau norisi ramybės, kurią man ir suteikė darbas radijuje. Aišku, retkarčiais pakoncertuodavau, vesdavau renginius, įgarsinau filmus, tačiau neliko to bėgimo, gyvenimo tempo, kurį primetė anuomet garsus projektas. Antra vertus, labai gerai gyvenau, o kai gyveni gerai ir saugiai, išties sunku prisiruošti turėti vaikų. Atrodo, ai, vėliau, dar ne dabar… Džiaugiuosi, kad neatidėliojome, nes šiuo metu, būdama mama, jaučiuosi dar moteriškesnė, tarsi būčiau pasiekusi moteriškumo pilnatvę. Kol planavome vaikelį, bijojau, ar sugebėsiu susitaikyti su savo kintančiu kūnu, tačiau vyras mane girdavo, jam patikdavo pilvukas, todėl smagiai jaučiausi iki pat gimdymo. Po gimdymo kūnas taip pat būna kitoks, tačiau juk irgi gražus, tad tikrai neverta stengtis per mėnesį numesti tiek svorio, kad tilptum į drabužius. Kitados maniau, kad vaikų susilaukti labai paprasta, tikrai spėsiu, juk visur tik ir kalbama apie priemones, apsaugančias nuo nėštumo, o apie tai, kiek daug šeimų sunkiai sulaukia vaikų arba išvis jų negali sulaukti, kalbama puse lūpų. Tačiau kai pastojau ir pradėjau domėtis, supratau, kad tai nėra taip paprasta, atėjo suvokimas, kad esame labai laimingi, jog man pavyko pastoti.
Ne visos poros, norėdamos sulaukti vaikų, tuokiasi. Jums buvo svarbu, kad vaikai gimtų santuokoje?
Taip, aš visada norėjau, kad mano vaikai gimtų šeimoje, nors ir nebuvau ta mergaitė, kuri nuo pat mažų dienų svajoja apie savo vestuves ir baltą suknelę. Kažkada mano tuo metu dar būsimas vyras yra sakęs, kad kai dviejų žmonių santykiai geri, koks skirtumas, susituokę jie ar ne. O man buvo svarbu. Aišku, dar „suveikdavo” toks mergaitiškas noras neatsiliktų nuo kitų. Kai viena kita draugė pasigirdavo sužadėtuvių žiedu, pagalvodavau, kaip puiku ir kodėl aš dar tokio neturiu. Tai labai panašu į visoms žinomą jausmą: ji jau pasibučiavo, o aš – dar ne. Ji jau turi vaikų, o aš – dar ne. Manau, kad tokius jausmus įžiebia tiksintis biologinis laikrodis, kurį kiekviena turime savo viduje. Vis dėlto vieną dieną netikėtai ir labai galantiškai, priklaupęs ant vieno kelio, Martynas man pasipiršo ir įteikė sužadėtuvių žiedą. Tuomet buvau neapsakomai laiminga ir pajutau, kad sužadėtinės statusas mane visiškai tenkina, bet susituokėme, kad vaikai gimtų santuokoje.
Apie vedybas atvirai nekalbėjote. Nemėgstate garsiai kalbėti apie asmeninį gyvenimą?
Mane šiek tiek išgąsdino viešumas po realybės šou. Tuomet man buvo 21-eri, neturėjau patirties, kaip bendrauti su žmonėmis, ir dėl savo jaunatviško naivumo bei atvirumo teko patirti ir skaudžių akimirkų. Dabar esu linkusi asmeninio gyvenimo per daug negarsinti, palikti sau. Suprantu, kad labai įdomu pro rakto skylutę pažvelgti į kitų gyvenimus, beje, aš ir pati mėgstu pasmalsauti, kaip kiti gyvena, ką veikia, bet apie savąjį kalbėti neskubu.
Kai kurios mamos sako, kad augindamos kūdikį jaučiasi atitolusios nuo pasaulio ir ilgisi darbo. Kaip jaučiatės jūs?
Manęs draugės klausia to paties: „Ar nesijauti uždaryta narve?” Tarsi mama būtinai turi vaikščioti su bet kokiu chalatu, riebaluotais plaukais – ir dar iš veido „išėjusi”. Man atrodo, kad mums kur kas lengviau auginti vaikus, negu mes buvome auginami. Kai noriu, sėdame abi su Matėja į automobilį ir važiuojame kur širdis geidžia. Tad nesijaučiu nei atitolusi nuo pasaulio, nei vieniša. Nors man labai patinka mano darbas radijuje ir galiu jį vadinti svajonių darbu, šiuo metu visos mintys sukasi apie dukrytę. Apskritai dar sunku suvokti, kad turiu ją, kad mes su vyru sukūrėme žmogų, kad aš esu mama ir kad ir kur būčiau, namuose manęs laukia mano mažylė.
Motinystė ir yra ta tikroji laimė, apie kurią niekada ir nesvajojau, net nenutuokiau, kad gali būti toks stiprus jausmas.SIMONA
Motinystė ir yra ta tikroji laimė, apie kurią niekada ir nesvajojau, net nenutuokiau, kad gali būti toks stiprus jausmas. Man patinka vaikai, bet aš niekada nebuvau ta, kuri prieina prie svetimo vaiko ir jį kalbina saldžiu balseliu. Kai pastojau, galvojau, ar sugebėsiu su savo vaiku bendrauti, čiulbėti jam, tačiau motinystė – neįtikėtinas reiškinys, mat su savo dukrele bendrauti labai paprasta, atrodo, kad tik išpeščiau jos šypseną, net ir veido raumenis galėčiau pasitempti besivaipydama. Kai Matėja šypsosi, žinau, kad ji laiminga, ir man labai gera. Nežinau, ar pavadinimas „motinystės atostogos” yra tinkamas, juk tai ne atostogos, o darbas. Pritariu, kad būti mama yra pats atsakingiausias darbas, o ir veiklos tiek daug, kad, žiūrėk, diena baigiasi vos prasidėjusi.
Vienos mamos labai kruopščiai ruošiasi motinystei, kitos teigia, kad to nereikia, nes moters instinktai tokie stiprūs, kad atėjus metui žinos, kaip pagimdyti ir auginti bei auklėti savo vaiką. Kuriai stovyklai priklausote jūs?
Aš per nėštumą lankiau kursus, nes norėjau kuo geriau pasiruošti vaikelio gimimui. Man apskritai labai patinka viską planuoti ir kuo daugiau žinoti, mat turiu labai lakią vaizduotę ir galiu prisigalvoti, kas būtų, jeigu bustų… Peržiūrėjau labai daug filmų apie gimdymus, žiūrėjau, ko gero, britišką realybės šou, kuriame rodė gimdančias moteris. Manau, kad sukauptos žinios man labai padėjo. Labai bijojau, kad nenutiktų kaip vienai draugei, kuri kad manęs neišgąsdintų, apie gimdymą man nenorėjo nieko pasakoti. Man atrodo, kad gerai pasiruošiau ir gimdymas vyko sklandžiai. Gimdydama pastebėjau, jog man visiškai nereikia, kad vyras glostytų nugarą ar masažuotų, tačiau buvo gera jį tiesiog jausti šalia. Kadangi Martynas – inžinierius, jam buvo labai smalsu stebėti įvairius įrenginius – dabar buvo geras sąrėmis, pasakydavo, arba kodėl sakai, kad skauda, juk toks mažiukas sąrėmis buvo. Tad paprašiau nekomentuoti sąrėmių dydžio, tik pasakyti, kada jie baigiasi. Buvo lengviau kęsti skausmą, kai išgirsdavau, jog tuoj tuoj sąrėmis pasibaigs.
Kokios buvo pirmosios dienos grįžus iš ligoninės namo? Daugeliui jaunų tėvų jos ir būna pačios sunkiausios.
Tikrai negalėčiau jų pavadinti sunkiomis. Labai norėjau kuo greičiau išeiti iš ligoninės ir grįžti namo, būti savo aplinkoje. Kai grįžau, iškart pajutau didžiulį energijos antplūdį – norėjosi plauti, sterilizuoti namus, skalbti, perstumdyti baldus. Ėmiausi darbo ir kokius penkis kartus skalbiau, džioviau drabužius, susitvarkiau, pagaminau valgyti ir dar bėgiojau į viršų pasižiūrėti, ar neprabudo mano mažylė, paskui vėl laiptais žemyn ką nors nuveikti apačioje. Dabar svarstau, gal tai pavėluota organizmo reakcija į šoką pagamino tiek daug adrenalino. Juk tikrai ištinka savitas šokas gimus kūdikiui. Ko gero, antrą kartą laukiantis lengviau suvokti, kad gims kūdikis, o pirmasis nėštumas būna toks šiek tiek netikras.
Be galo džiaugiuosi, kad galiu žindyti savo dukterį. Didžiuojuosi savimi, kad esu moteris, kad mano kūnas gamina patį geriausią maistą mūsų kūdikiui.SIMONA
Žinojau, kad turėsiu vaiką, bet protu tai suvokti labai sunku. Tarsi trūktų tam tikro vizualizavimo – to matymo, kaip bus, koks bus kūdikis. Kadangi esu labai „dramatiška”, labai jaudinausi, kaip mūsų šunys (dvi škotų terjerų kalytės) sutiks kūdikį, galvojau, kuo dezinfekuoti grindis, kad koks nors šuns plaukas nepakliūtų mažylei į burnytę, tad pirmomis dienomis labai daug tvarkiau, kol supratau, kad metas nusiraminti, nes kūdikiui nereikalinga sterili tvarka. O tie mažyliai, kurie auga su gyvūnais, ko gero, yra tvirtesnės sveikatos. Aišku, svarbu, kad šunys būtų prižiūrėti ir laikomi tvarkingai. Galbūt ne visiems patiks mano palyginimas, bet manau, kad šunys mums padėjo pasiruošti tėvystei. Viena mūsų kalytė turėjo šuniukų, kuriuos reikėjo prižiūrėti – kėlėmės naktimis pasižiūrėti, ar ėda, ar nepaspringo, beje, ir mažylių bambas teko prižiūrėti, tad kūdikio priežiūra, poreikis keltis naktimis mūsų negąsdino.
Vis užsimenate apie baimes. Ko labiausiai bijote augindama Matėją?
Ogi visko. Kai pamačiau du nėštumo testo brūkšnelius, maniau, kad tik nebūtų nevietinis nėštumas, vėliau jaudinausi, ar plaka mano vaisiaus širdelė, tuomet baiminausi, kad per gimdymą ko nors nenutiktų. Vėliau, kai gimė Matėja, pamenu, suplojau delnais ir lengviau „atsipučiu”: girdi, pamojau ranka prieš akis – mato. Kiekvienu raidos tarpsniu vis „tikrinu”, ar viską daro, kas būdinga šio amžiaus kūdikiui, nes norisi, kad vaikas 100 proc. mėgautųsi pasauliu, kad galėtų gerai vystytis ir visa koja žengti per gyvenimą. Na, o jeigu raida gera, išgyvenu, kodėl ant smakriuko išdygo spuogas, suku galvą, ko užvalgiau. Iš pradžių buvo labai sunku, tačiau kartą draugė patarė: „O tu pasveikink nerimą ir bus lengviau.” Supratau, kad kuo labiau stengiuosi atsikratyti nerimo, tuo jis stipresnis, o kai leidžiu sau nerimauti, lengviau praeina. Tad dabar leidžiu sau pasinervinti, tačiau stengiuosi nepulti į isteriją. Dažnai mane nuramina vyras, jis – racionalus, ramus, mane moko mėgautis akimirka, džiaugtis tuo, kas yra „čia” ir „dabar”. O aš labai dažnai pasielgdavau priešingai, net ir didžiausią laimės akimirką galvodavau: „Dieve, viskas juk tuoj pasibaigs”, ir „lygioj vietoj” susigadindavau nuotaiką. Dabar jau leidžiu sau tiesiog džiaugtis ir kiek įmanoma negalvoti apie tai, kas bus toliau, na, kiek įmanoma negalvoti. Manau, kad tapusi mama kiekviena mūsų jau visą gyvenimą nerimaus dėl savo vaikų. Tokia jau mūsų, mamų, dalia.
Labai retas vardas, arba kodėl Matėja
„Vyras labai norėjo, kad dukters vardas prasidėtų M raide – kaip ir jo, kad būtų inicialai MM. Tad susiaurėjo paieškos. Martynas man atsiuntė vardų sąrašą, o aš juos skaitinėjau, atsirinkau labiausiai patinkančius. Pasilikome kelis variantus, tačiau Matėja atrodė pats gražiausias ir labai prasmingas, mat vardo reikšmė yra „Dievo dovana”. Vyras pirmasis pradėjo ją taip vadinti, man kurį laiką vardas atrodė gražus, bet neįprastas, tačiau dabar atrodo, kad kitoks ir būti negali.”
Žindymas – motinystės stebuklas
„Be galo džiaugiuosi, kad galiu žindyti savo dukterį. Didžiuojuosi savimi, kad esu moteris, kad mano kūnas gamina patį geriausią maistą mūsų kūdikiui. Kai duktė apsikabina mano krūtį ir žįsdama užsimerkia iš malonumo, jaučiuosi be galo laiminga, juk esu jos palaimos dalis. Šiuo metu labai gėriuosi ir neatsistebiu begaliniu mamos ir vaiko ryšiu, tobulu kūno gebėjimu man duoti signalą, kad štai jau metas grįžti namo pas dukrytę ir ją pamaitinti. Tai vienas didžiausių motinystės stebuklų, kurių neįmanoma su niekuo sulyginti. Stengiuosi sveikai maitintis, kad mano organizmas kūdikiui paruoštų tobulo pieno ir kad mažylė augtų sveika ir žvali. Šiuo metu negalėčiau laikytis jokių dietų ar prisivalgyti kokio nors maisto, kuris gali būti žalingas vaikui.”
2015 Nr.11 TAVO VAIKO žurnale skaitykite:
Ketvertuko mama: „Nusiteik sėkmei!“
Nugaros skausmui – NE
Ar leisti verkti? – Sprendžia mama
Santykiai: kai neįtinka vyras
Ropoti – būtina
Išsamus žurnalo anonsas – čia.
Užsiprenumeruoti palankiausiomis sąlygomis galite čia.
