Daliai šalies savivaldybių paskelbus, kad, siekiant pagerinti vaikų mokymosi rezultatus, bus dalinai kompensuojamos korepetitorių paslaugos, neabejotinai apsidžiaugė vyresniųjų klasių mokiniai: ši pagalba jiems itin svarbi, besiruošiant valstybiniams brandos egzaminams.
Tačiau dėl korepetitorių pagalbos subruzdo ne tik jie, bet ir pačių mažiausiųjų – pradinukų tėvai. Kas tai: mados reikalas, itin aukštų tėvų lūkesčių tenkinimas ar visgi konstruktyvių sprendimų paieška sprendžiant realius vaikų mokymosi sunkumus?
Pasak Europos Komisijos Europos mokyklų ikimokyklinio ir pradinio ugdymo inspektorės, Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Švietimo akademijos profesorės dr. Daivos Jakavonytė-Staškuvienė, ši savivaldybės iniciatyva apnuogino sudėtingą situaciją: daugelyje savivaldybių mokyklų itin trūksta mokytojų – pasitaiko atvejų, kai reikiamo mokytojo nepavyksta rasti ir visus metus.
Kodėl sunku jau pirmoje klasėje?
Šiandien didžiuosiuose Lietuvos miestuose, valstybinėse mokyklose, turime perpildytas klases, kuriose mokosi daugiau nei 24 mokiniai, pasitaiko klasių, kuriose mokosi ir 28 ar 29 mokiniai. Dėl šios priežasties mokiniai individualaus mokytojo dėmesio sulaukia labai nedaug.
„Kiekviena situacija individuali, tačiau, jeigu vaikas patiria mokymosi sunkumų nuo pirmos klasės, ateina nepasirengęs mokyklai, turi silpnus savarankiškumo, socialinius gebėjimus, siaurą žodyną ir pan., tikėtina, kad jam bus sudėtinga mokytis jau pirmoje klasėje. Todėl dažnais atvejais, kai tam tikrų mokymosi sunkumų patiriantis vaikas yra antrokas, trečiokas arba ketvirtokas, tėvai nutaria kreiptis pagalbos į korepetitorių.
Kryptinga ir tikslinga, individuali korepetitoriaus pagalba dažniausiai padeda vaikams. Papildomas mokytojas išsiaiškina vaiko spragas ir sudaro sąlygas išmokti bei įsisavinti tai, ko vaikas nemokėjo. Tiesiog mokytojas, dirbdamas individualiai su vienu vaiku, jam skiria visą dėmesį, stebėdamas vaiką gali išsiaiškinti, kur ir kodėl jis klysta, parodyti daugiau būdų, kaip tam tikrus dalykus išmokti ir įsidėmėti, kad nebūtų daromos vienokios ar kitokios klaidos“, – sako VDU Švietimo akademijos profesorė.
Taigi po tam tikro laikotarpio, kai vaikas mokėsi su papildomu mokytoju, tėvams reikėtų stebėti ir aiškintis, ar pagerėjo vaiko tam tikrų dalykų mokymosi kokybė. Jeigu kokybė nepagerėjo arba atvirkščiai – net pablogėjo, tuomet reikėtų ieškoti kitos priežasties ir aiškintis, kodėl vaikas neišmoksta tam tikrų dalykų.
„Dėl to norėčiau pabrėžti, kad individualaus mokytojo pagalba tikrai neturėtų būti mados reikalas, o konstruktyvių sprendimų paieška sprendžiant vienus arba kitus mokymosi sunkumus. Žinoma, galima turėti papildomą mokytoją ir toms sritims bei tiems dalykams, kurie vaikui sekasi labai gerai, kur vaiko turimos kompetencijos yra aukšto lygio. Tačiau tai dažniausiai pasiekiama lankant tam tikus neformalaus ugdymo užsiėmimus, kurių pasirinkimas pradinėse klasėse Lietuvoje yra labai didelis“, – įsitikinusi dr. D. Jakavonytė-Staškuvienė.
Svarbu vaikui pagalbą suteikti laiku
Paklausta, kokiam vaikui svarbu sulaukti papildomo mokytojo pagalbos, pašnekovė patvirtina, kad jos gali reikėti ir labai gabiam vaikui, pavyzdžiui, ruošiantis dalyvauti tarptautinėse olimpiadose, taip pat tam vaikui, kuris mokykloje patiria tam tikrų mokymosi sunkumų.
Profesorė atkreipia dėmesį, kad labai svarbu laiku pastebėti vaiko mokymosi sunkumus, nes, jeigu tėvai mąstys, kad tam tikri sunkumai išsispręs savaime, kai vaikas tiesiog paaugs, taip gali nenutikti. Be to, ir labai pavėluotai suteikta pagalba gali neduoti norimų rezultatų, nes vaikas gali būti ketvirtoje klasėje, o jo turimi gebėjimai – tik antros klasės lygio. Tokiais atvejais, net ir teikiant sisteminę individualią pagalbą, nebūtinai pasiekiami teigiami mokymosi šuoliai. Tam gali turėti įtakos ir tai, kad vaikas jau bus praradęs arba taip laiku ir neišsiugdęs tinkamų, sistemingų, kasdienio mokymosi įgūdžių.
„Juk jeigu nori ko nors išmokti, visuomet reikia įdėti pastangų, o tokiu atveju, kai pastangos nededamos ir nenorima to daryti, nes bus susiduriama su sunkumais, iš tokio „užburto rato“ išeiti yra sudėtinga. Todėl labai svarbu vaikui pagalbą suteikti laiku, kiek įmanoma anksčiau. Žinoma, pagalbą vaikams, ypač pradinėse klasėse, kai turinys nėra sudėtingas, gali suteikti ir tėvai, – neabejoja pašnekovė. – Svarbu, kad jie neatliktų veiklų patys, už vaikus, būtų kantrūs, ramūs, gebėtų vaikui paaiškinti bei pateikti tam tikrus būdus, kurie leistų jam pačiam išmokti“.
Jei po pamokų pradinukui teks dar dirbti ir su korepetitoriumi, vaikas gali jaustis pervargęs. Todėl svarbu atkreipti dėmesį, kuriuo paros metu vaikui geriausia mokytis papildomai. Jeigu tai bus daroma vakare, po visos dienos grupės, 19 ar 20 valandą, greičiausiai vaikas bus pavargęs ir jau norės tik ilsėtis. Tačiau pradinių klasių mokiniai dažniausiai mokosi iki 13 ar 14 valandos, o pasitaiko dienų, kai pamokos pasibaigia ir 12 valandą. Tad, pasak VDU profesorės, padarius pietų pertrauką nuo 15 valandos, vaikas dar yra pajėgus pasimokyti. Svarbu, kad tai nebūtų labai ilgas laikotarpis, tačiau iki 1 valandos mokymosi procesas tikrai gali būti kokybiškas. Tai gali vykti ir ne kiekvieną dieną, o 2 ar 3 kartus per savaitę. Tik reikėtų nepamiršti poilsio – savaitgalio laiką skirti kitoms vaiko mėgstamoms veikloms, bet nesieti jų su papildomu mokymusi.
D. Jakavonytės-Staškuvienės nuomone, svarbu, kad vaikas į pradinę mokyklą, į pirmą klasę, ateitų pasirengęs mokymosi veiklai, t.y. gebėtų būti savarankiškas, pasirūpinti savimi, susitvarkyti ir pasiruošti savo darbus, priemones, apsirengti, pavalgyti ir pan. Taip pat svarbu, kad būtų turtingas jo žodynas, įvaldytas skaitymo, matematinio skaičiavimo pradžiamokslis, išlavinta smulkioji motorika. Dėl šios priežasties ji kviečia tėvelius vaikams skirti pakankamai dėmesio, veikti kartu su jais dar iki mokyklos, kas vakarą po pusę valandos skirti knygai kartu su savo vaiku nuo pat gimimo. Kai vaikai ateina pasirengę mokyklai, mąstyti apie korepetitoriaus pagalbą tikrai nereikės.
Ugdymo kokybė vis dažniau siejama su privačiu sektoriumi
Vertindama tai, kad kai kurios šalies savivaldybės nusprendė savo lėšomis dalinai kompensuoti korepetitorių paslaugas, VDU Švietimo akademijos profesorė sako, kad, galvodamos apie mokinių ateitį, savivaldybės, matyt, tikisi tokiu žingsniu bent trumpuoju laikotarpiu išspręsti vieno ar kito trūkstamo mokytojo problemą: „Mano nuomone, turėtume suprasti, kad kuo daugiau mokytojų trūks ir kuo ilgiau ši problema tęsis, tuo sudėtingiau bus užtikrinti privalomo ugdymo, kuris turėtų būti nemokamas, kokybę. O priimami sprendimai rodo, kad vis labiau ugdymo kokybė Lietuvoje siejama su privačiu sektoriumi ir papildomu finansavimu, kurį dažniausiai galės vaikams užtikrinti tik tėvai, kurie supranta išsilavinimo svarbą, naudą ir prasmę.
Tai nėra nauja tiesa, kalbant apie ugdymo kokybę mūsų šalyje. Lietuvoje išties nepasirūpiname mokinių, gyvenančių socialiai ir ekonomiškai pažeidžiamose, rizikos grupės šeimose, mokymosi situacija“.
Anot jos, planuodami mokinių ugdymo ir pasiekimų vertinimo perspektyvą, turėtume į tai atsižvelgti ir numatyti priemones, kaip pagerinti žemą socialinį ir ekonominį statusą turinčių mokinių pasiekimus. Tik turėtume suprasti, kad šiems vaikams dažniausiai namų aplinka ir tėvai papildomai pinigų skirti korepetitoriams negalės. O tokių šeimų yra Lietuvoje didelė dalis.
Tai yra netinkamas sprendimas problemai spręsti
Ar korepetitoriai gali padėti išspręsti mokytojų trūkumo problemą? VDU Švietimo akademijos profesorė dr. D. Jakavonytė-Staškuvienė įsitikinusi, kad mokytojų trūkumo problemai spręsti tai yra netinkamas sprendimas, nes korepetitoriaus darbas visų pirma susijęs su gerokai mažesniu mokinių skaičiumi nei mokytojo klasėje darbas. Šis sprendimas išspręs kai kurių mokinių mokymosi situacijas, ypač tais atvejais, jeigu vaikai mokytojo neturėjo keletą mėnesių. Tačiau tokia situacija gali dar labiau pagilinti mokytojų trūkumo problemą Lietuvoje, nes ir tie mokytojai, kurie šiandien dirba mokyklose, gali nuspręsti tapti korepetitoriais ir nedirbti didelėse mokinių klasėse.
Anot pašnekovės, daliai mokinių korepetitoriai tikrai padeda ne tik išspręsti tam tikras mokymosi problemas, bet ir pasiekti aukštų rezultatų. Tai priklauso ir nuo mokinio, ir nuo mokytojo-korepetitoriaus kompetencijos, meistriškumo.
„Kitų šalių patirtis šiuo klausimu yra įvairi. Dalis šalių reglamentuoja korepetitorių veiklą, sudarydami sąlygas itin aukštos kompetencijos mokytojams teikti tokias paslaugas. Be to, dalis valstybių samdo tokius mokytojus ir jiems moka, o vaikai turi galimybes nemokamai mokytis papildomai, lankyti išlyginamąsias klases ir pan.
Išties yra labai daug įvairių modelių, kurie taikomi. Tačiau šiuo metu daugelis Europos Sąjungos šalių išgyvena krizę švietimo sistemoje, patiria mokytojų stygių, ir pritraukimą į ugdymo sistemą sieja ne tik su aukšta mokytojo kvalifikacija ir kompetencija, bet ir su aukštu darbo užmokesčiu už tai, – pabrėžia dr. D. Jakavonytė-Staškuvienė. – Pavyzdžiui, Liuksemburgas moka labai didelius atlyginimus, todėl į savo šalį pritraukia itin aukštos kompetencijos mokytojus iš kitų šalių, tokių kaip Belgija, Prancūzija ar Vokietija. Nors ir šiose šalyse mokytojų atlyginimai, jeigu juos palygintume su Lietuvos mokytojų, yra gerokai didesni“.
