Esame rašę „Kaip girti savo vaikus, kad tai juos motyvuotų ir ateityje būti „šaunuoliu“? ir sulaukėme nemažai komentarų ir laiškų su klausimu – priekaištu: „O kuo gi jau taip blogai, jei vaikui pasakysiu, kad didžiuojuosi ar pavadinsiu šaunuoliu?“.
Turime pripažinti, jei tokios frazės skamba kartais, jose nėra nieko blogo, vien tik gėris ir šviesa. Lygiai kaip saldainiai, jei būtų valgomi tik savaitgaliais po 3 vnt., jie būtų absoliutus gėris ir laimė. Bet kaip saldainiai, taip ir frazė „Tu šaunuolis!”, vartojami kas dieną gali pridaryti nemažai žalos. Be to, net ir iš pažiūros tinkamai ir pagal taisykles suformuluotas pagyrimas gali atnešti daugiau žalos nei naudos.
Kaip? Kas? Kodėl? Apie viską iš eilės...
Kaip visuomet, taip ir šį kartą mokslinių tyrimų pavadinimų nevardinam, rašom esmę.
1. Kas blogo, jei girdami vaiką pasakome, tarkime, „Didžiuojuosi tavimi!”?
Atrodytų, kad nieko blogo, juk tėvai labai dažnai ir natūraliai vaiku didžiuojasi ir toks jų prisipažinimas visiškai nemelagingas, priešingai, jis teisingas. Be to, niekas nesiginčija – kiekvienam vaikui būtina žinoti, jog tėvai juo didžiuojasi.
Bet yra kita medalio pusė. Daug svarbiau, kad vaikas pats savimi didžiuotųsi, o ne jaustų tėvų pasididžiavimą (taip, idealu jei yra abu, bet svarbesnis pirmasis). Vaikas gudrus. Labai. Ir jo taip lengvai neįtikinsi jokiu „tiesiog taip yra”. Vaikui visada būtinas paaiškinimas, kodėl vienaip ar kitaip elgiamės, kodėl valgome, prausiamės, važiuojam pas senelius, kodėl šortus dėvime tik vasarą ir kodėl žolė žalia, lygiai taip reikalingas paaiškinimas, kodėl juo didžiuojamasi (nes susikaupė, stengėsi, buvo draugiškas, kruopštus, atsakingas ir t.t.). Atrodytų, to ir gana, viskas aišku. Ne.
Išreikšdami savo emociją apie vaiką („Aš didžiuojuosi”), skatiname jį veikti ir elgtis taip, kad patenkintų kitų lūkesčius. Tokiu būdu sukuriamas savotiškas užburtas ratas:
– vaikas elgiasi taip, jog įtiktų tėvams;
– sulaukia tėvų susižavėjimo ir konstatavimo „didžiuojuosi, šaunuolis, gudruolis“ ar pan.;
– tuo momentu jaučiasi laimingas ir patenkintas;
– tam, jog kitą kartą vėl pajaustų pasitenkinimą, jam būtinai reikalingas pagyrimas;
– didelė tikimybė, jog ilgainiui tėvai sulauks nuolatinio vaiko klausinėjimo „Ar tu mane myli?”, „Ar aš geriausias pasaulio vaikas?”, „Ar tau patinka?”, „Ar tau gražu?” ir t.t.;
– galiausiai turime vaiką, kuris tarytum turi priklausomybę – tam, jog vertintų save, jam būtina kažkam įtikti, ne gerai atlikti darbą, ne patobulėti, bet išgirsti „Man patinka!”.
Jei pagiriamoji frazė formuluojama tinkamai, vaikas mokosi pats didžiuotis savimi, savo indėliu, pastangomis, patobulėjimu – pats objektyviai geba vertinti kiek jo vienas ar kitas darbas/veiksmas yra geri, o suvokdamas, jog pasidarbavo puikiai, pats savimi didžiuojasi, nepriklausomai nuo to, ar pasiektas rezultatas kažkam patiko, ar ne.
Taip, be abejo daug maloniau, jei rezultatas kažkam patinka, bet vaikas nesuplėšys fantastiško piešinio prie kurio dirbo kelias savaites vien tik todėl, kad mama ar tėtis nespėjo atsitraukti nuo darbų ir deramai/pakankamai jo nepagyrė.
2. Kokias pasekmes turi perdėtas pagyrimas, t.y. jei pagirdami pagražiname tiesą?
Toks pagyrimas turi prastas pasekmes. Jei tiksliau – didelė tikimybė, jog vaikas gavęs tiesos neatitinkantį pagyrimą jausis galįs tėvus nuvilti ir vengs perdėtai pagirtas savo savybes demonstruoti.
Pasikartosime. Vaikas gudrus. Labai. Ir jo taip lengvai neapgausi. Vaikas kuo puikiausiai mato savo realius gebėjimus (net jei kartais bando jus įtikinti, jog būdamas 4 be problemų sriubą išvirtų).
Kaip tokie pergyrimai atrodo realybėje?
– Tėvai nemokančiam užsisegti užtrauktuko piliečiui pasako „Nusiramink, tu viską moki!”. Užmanymas gal ir neblogas, bet mažylis taip ir išgirsta „Aš moku” , nors nieko jis nemoka arba dažniausiai jam nepavyksta = jis nemoka. Tokiu atveju nenorėdamas nuvilti tėvų ir nepateisinti lūkesčių, gudrutis sugalvoja visokiausių būdų savo nemokėjimą paslėpti
– išsisukinėja nuo užtrauktuko segimo ir susigalvoja priežasčių, kodėl jam reikalinga pagalba (nori meilės, rūpesčio, užsigavo pirštą, siekia patikrinti ar tėvai moka) arba įsikibęs į užtrauktuką rėkia „Aš pats!” ir neleidžia niekam prisiliesti, parodyti ar padėti.
– Išgirdęs pagyrimą „Kaip tu gražiai rašai!” ir savo akimis matydamas, jog tai netiesa (vaikai sugeba lyginti savo gebėjimus su draugų), jis susigalvos priežasčių, kodėl nerašyti visai. Arba net jei rašys, stengsis tėvams to neparodyti ir nenuvilti. Bijos, jog tėvai liūdės pamatę ne tokią gražią rašyseną.
– Sulaukęs pagyrimo apie fantastišką figūrėlių iš popieriaus lankstymą ir suprasdamas, kad jo išlankstytas laivelis ar lėktuvėlis toli gražu nėra fantastiškas, vaikas gali pasielgti dar liūdniau – jis gali niekada nebelankstyti iš popieriaus vien tik tam, kad nenuviltų tėvų savo nepakankamai fantastiškais lankstiniais. Aha, niekada nesisegti užtrauktuko ar nerašyti greičiausiai nepavyks, bet tam tikrų dalykų galima tiesiog niekada nebedaryti vien tik tam, kad nenuliūdinti tėvų.
Skatinančių atsiskleisti bei tobulėtų pagyrimų Jums ir Jūsų mažiesiems!
