Kulinarinių knygų autorė, dviejų vaikų mama Beata Nicholson savo tinklaraštyje „Beatos virtuvė” svarsto apie kalėdines dovanas vaikams. Kaip išlaviruoti tarp vaikų ir tėvų norų, o taip pat ir galimybių? Įdomios mintys, kurias kviečiame išgirsti ir jus.
Nemeluoju, mano vaikai apie Kalėdas pradėjo kalbėti rugpjūčio mėnesį. Na, ne kalbėti ištisai, bet vis jiems išsprūsdavo du dalykai: a) kiek liko?; b) šito noriu Kalėdoms.
Jurgis kokius jau dvejus metus svajoja apie nuotolinio valdymo lėktuvą. Nežinau, ar išsipildys svajonė, nes nemanau, kad yra tokių, o jei ir yra, tai kai bus didesnis. Draugės labai sumanus sūnus svajoja apie burtų lazdelę, nes kai ją turės, tai viską galės.
Izabelė, kaip pridera septynmetei, svajoja apie iPodą, kad galėtų klausyti muzikos, bet mūsų Kalėdų senis užsispyręs ir technikai kol kas sako ne, pasirinkdamas labiau tradicines dovanas.
Bet su tom tradicijom irgi sudėtinga, štai viena draugė klausinėja, ar žino kas nors, kur gauti „skoningą” undinėlę, nes barbinės jai nelabai. Tai aš jai pasakiau ir pati pagalvojau, kad, oi mes, mamos, taip norim tuos savo vaikus užauginti nuostabiais žmonėmis ir jiems siūlom tik tai, kas su skoniu ir ekologiška, bet juk ketverių metų vaikas tiksliai žino, kad nori tos undinėlės, kuri yra Disnėjaus filme, būtent tos, ir net skoningiausia rankų darbo undinėlė bus tik baisinga kūtvėla…
Tai gal reikia vaikams bent per Kalėdas duoti tai, ko jie nori? Nes mes, suaugę, norime medinių žaislų ir knygučių, o jie nori šokolado ir iPodo. Arba dar didesnės nesąmonės, kaip Furby (aš kategoriškai buvau ir esu prieš, bet močiutė pasidavė).
Tai va, bet aš tai tikrai nesiųsiu telegramos iPodui ar telefonui, mes su seneliu sutarėm, kad dovanos bus žaislinės ir truputį praktinės… Pižamos, kojinės ir dar kas nors…
Beje, kalbant apie kojines, ypač tas kalėdines. Aš praėjusiais metais taip buvau užsikepusi jas pasiūti pati, kad siuvau Kūčių išvakarėse naktį, bet pasiuvau. Visiems. Tik bėda, kad jos kažkur dingo, liko tik viena, teks skelbti paiešką. Ir nors tai nei kiek nelietuviška tradicija, man ji labai patinka, nes į tą kojinę galima įdėti mažų smulkmenų – saldainių, pieštukų, dar kojinių.
Dovanoti yra gera, bet vis tiek mane kartais apima panika, kad oooooooooooo, neturiu dovanų visiems… Tai tada aš nusiraminu šitaip: pakvėpuoju ir gerai pagalvoju, ir suprantu, kad visko mes turime, todėl bet koks dėmesio pademonstravimas yra gerai. Nors, tiesą sakant, apie jas pradėjau galvoti jau lapkričio mėnesį, tada man mano sesė Odeta sako: žinai, šiais metais nieko nedovanojam vieni kitiems, tik vaikams. Oi, galvoju, kas čia dabar? Mano sesė yra labai protinga moteris, bet aš tai vis tiek dovanų jiems turiu (geriausio alyvuogių aliejaus iš Portugalijos, manau, tokios dovanos yra geros).
Dovanos yra gerai, bet dovanoti reikia jausmingai ir kukliai. Dovana turi suteikti gerą jausmą ir parodyti, kad jūs galvojate apie tą žmogų bei linkite jam geriausio.
Mano manymu, geriausios dovanos yra:
– Knygos. Užrašų knygutės, kalendoriai. (Paprasčiausia būtų įtikti su kulinarinėmis, cha cha, arba kokiais albumais.)
– Kojinės (visada naudojamas dalykas).
– Kvepiančios žvakės (aš labai pamėgau šitą dovaną, tai prašom, galite man dovanoti. Odeta, jei skaitai, štai tau užuomina… Cha, cha, cha, cha)
– Žurnalų prenumeratos (sakysite, kaip nuobodu, bet labai praktiška)
– Fotosesijos (aš va prieš porą metų dalyvavau Fotopastelės kalėdinėje fotosesijoje, neatsidžiaugiu iki šiol… (ir šiais metais jie rengia kalėdines šeimos fotosesijas savo nuostabiai išpuoštoj studijoj, mano kaimynystėj)
– Maisto produktai ir maistas (visada labai gerai, bet, aišku, ne perlinių kruopų maišelis – apie maistines dovanas kalbėsim visą savaitę, o sekmadienį laukia TV laida)
– Bilietai į teatrą, operą ar kelionės, patirtis ir t. t. (praėjusiais metais Tomo mamai dovanojau afternoon tea Savoy viešbutyje, viena geresnių dovanų, kalbam apie tai iki šiol, šiais metais rašysiu pakvietimą ranka: opera ar koncertas, drinks&dinner in Vilnius).
