Jei ne trys Ramintos Stanaitytės – Česnulienės vaikai, jos knygos „Pabučiuok man… į šypseną“ būtų nebuvusios. Per savo knygos pristatymą pasipuošusi vyro nukaldinta sidabrine karūna, moteris vis krūpteli pavadinta rašytoja. O po to… nusišypso.
„Knyga „Pabučiuok man …į šypseną“ – linksmai, žaismingai apie moters kasdienybę. Skirta šypsotis ir kvatoti. Iš savo nenuspėjamo gyvenimo“. Šiais trimis sakiniais Raminta Stanaitytė – Česnulienė savo knygos feisbuko paskyroje apibūdina savo pirmąją knygą. Kas joje? – Vaikų išmintys. Kiekvienai dienai. Skirtos suaugusiems. Ypač tiems, kurie neprisimena, kada leidosi su „pašikniuku“ nuo kalniuko žiemą. Tiems, kurie automobiliuose krapšto nosį, bet nepasidomi, kaip jos turinys atrodo ant piršto galo. Tiems, kuriems stiklainis žemuogių uogienės atrodo daugiau nei dvi uogos.
Raminta, iki šiol buvai televizijos žurnalistė ir laidų vedėja, viešųjų ryšių specialistė ir komunikacijos konsultantė – kaip nusprendei tapti dar ir rašytoja?
Dar vaikystėje žinojau, kad parašysiu knygą. Net nenutuokiau apie ką, bet įsivaizdavau, kad kai būsiu sena ir labai išmintinga, turėsiu daug laiko, sėdėsiu ir rašysiu labai protingą knygą. Po to senatvė, išmintis ir daug laiko man atrodė labai toli. Mokiausi, dirbau, gimdžiau ir auginau vaikus – kokios knygos?! – aš skaityti laiko neturėjau, nors tai be galo mėgau. Po to vaikai pradėjo kalbėti ir kartais taip pasakydavo, kad man atrodė nuodėmė leisti tokiai „išminčiai“ užsimiršti. Užrašydavau – tai darbo knygoje, tai ant parduotuvės čekių. Kartais – kompiuteryje, kartais – pasidalindavau socialiniuose tinkluose. Visiems neįtikėtinai patiko. O tada draugė sako – rašyk knygą apie vaikus. Nu nieko sau, galvoju. Aš neturiu laiko raštelio, pateisinančio praleistas pamokas dukros mokytojai parašyti, o rašyti apie vaikus, o jeeee, aš gi nieko apie juos nežinau… Aš tiesiog gyvenu su jais ir mokausi kiekvieną dieną.
Bet po to seneliai pasiėmė visu tris vaikus. Net 3 ilgom atostogų savaitėms. Aš prieš tai daug padirbau, o po to sėdau, rinkau čekiukus, varčiau senas darbo knygas, taip susidėliojo istorija. Ne tik apie vaikus – apie moterį. Vieneri metai iš šiuolaikinės moters gyvenimo. Su vaikais, vyru, draugėmis, darbais ir suknelėmis, kelionėmis ir vaikų tiesomis. Skirta tam, kad moterys daugiau šypsotųsi. Rastų save. Beje rašytoja aš nedrįstu vadintis dar nė už ką. Nors, kai kas nors pavadina – būna smagu.
Neslėpi, kad tavo knygos įkvėpėjai yra trys vaikai. Gal gali juos trumpai pristatyti?
Dukra Gustė, vasarą jai bus 16 (iki šiol negaliu tuo patikėti). Šviesus, gražus, išmintingas žmogus. Lanko muzikos mokyklą, mėgsta badmintoną ir nori tapti architekte. Laisvalaikiu perstatinėja baldus savo kambaryje. Labai dažnai perstatinėja.
Herkus – pirmokas, jam 8 – eri. Mokosi karatė, žaidžia šachmatais. Bet prieš tai dar lankė krepšinį, futbolą, dailę, pramoginius šokius. Didelės širdies ir didelių rudų akių. Nuolat kovoja už teisybę, labai mėgsta būti pirmas. Džiaugiuosi, kad mokytoja nestabdo, o perka jam antros klasės pratybų užduotis. O aš mokau jį klysti.
Arui – 6 metai. Baltapūkis velniūkštis. Jam nebūna „per aukštai“, „per saldu“, „per daug judesio“. Lanko krepšinį ir anglų pamokėles. Bet sakė iš anglų „išsibrauks“, nes per jas pavėluoja į krepšinį. Iš dailės būrelio savarankiškai išėjo, po kurio laiko – savarankiškai sugrįžo. Dažnai užkliūna, krenta, daug klausinėja ir po to aiškina man apie gyvenimą – nuo jo kalbų man trūko kantrybė – sėdau ir pradėjau užrašinėti.
Ir visi jie nuolat draugauja, triukšmauja, viską suvalgo, mušasi, skundžiasi, ieško lygybės ir moko mane kantrybės bei tolerancijos. Labai intensyviai moko. Jie – nerealūs. Knygą parašiau jiems.
Apskritai, kaip nutiko, kad tapai trijų vaikų mama? Kai prisimenu tave iš žurnalistikos studijų laikų, buvai į karjerą orientuota bitė devyndarbė, visai nepanaši į daugiavaikę mamą.
Žmogus planuoja, o Dievas juokiasi. Kuo daugiau planų – tuo geresnis Jo humoro jausmas. Vaikai – geriausia, kas nutiko mano gyvenime. Bet visa kita – savęs realizavimas, profesinis pripažinimas, kūryba – niekaip ir be šito. Devyndarbė ir likau. Tik jau ne skraidanti bitė, o bėgiojanti Barbė. Kartais – vos kojas velkanti, kartais – smagiai kaukšinti . O profesinėje kalboje tai išdidžiai vadiname „multitaskinigu“. Ir pažeri bent porą mokslinių įrodymų, kad moterys tai gali, o vyrai – ne. O po to užsiplikai melisų arbatos.
„Pabučiuok man… į šypseną“ norom nenorom sukelia asociaciją su kitu posakiu, kuriame paskutinis žodis irgi iš “Š” raidės. Kodėl pavadinai savo knygą būtent taip?
Pavadinimas… Kaip žiūri – taip ir matai. Aš nuoširdžiai noriu, kad žmonės Lietuvoje daugiau šypsotųsi. Kad senučių akių kampučius puoštų daug juoko raukšlelių, o ne rūpesčio ar pykčio raukšlės tarp antakių. Šypsena dar jokiam autoritetui nepakenkė, nesumenkino nei proto anei intelekto. Šypsena padeda, kai labai sunku. Kai nežinai, ką daryti, kai norisi kaukti – sudėlioji lūpas lankeliu ir bėdos prašviesėja, sprendimai patys ateina. Ne visada, bet jų laukti tai tikrai smagiau. Jau seniai įrodyta, kad net dirbtinai sudėliota šypsena, siunčia tikrą signalą į smegenis. Apie laimę. O dvigubas gerumas, kai tą šypseną kas nors taikosi pabučiuoti.
O tai, kad mano knygos pavadinimas dviprasmiškas – man tik smagiau. Jaučiuosi truputėlį chuliganiškai. Labai nemėgstu, kai būna per saldu.
Esi žavi trijų vaikų mama, atrodo, tau viskas kuo puikiausiai sekasi – karjera, šeima – sakyk, gal esi atradusi formulę, kaip suderinti visa tai – būti super žmona, drauge, dukra, mama?..
Juokauji? Juk ranką prie širdies pridėjus nepasakytume, kad pažįstame nors vieną tokią. Kuriai viskas ir nuolatos sekasi. Kuri visada – super. Noras būti tokia – visur teisinga, visur geriausia – varo tiesiai į nepasitenkinimą, liūdesį,
Štai tada ir vaikštai su puikiausiu balionėliu, bet „nedžiugina”. Taigi, ta formulė galėtų būti – nesistengti būti super.
Labai dažnai sau tai primenu. O kai vėl nejučia pradedu matuotis “superherojės” apsiaustą – su vyru prisimenam, kaip maudėm savo pirmagimę. Birželis, plius 30, verdu 10 arbatinių vandens, pilam į vonelę ir 5 valandas laukiam, kol atvės iki reikiamos temperatūros. Net neskiedžiam nevirintu vandeniu, nes maudysim tik virintam ir taip apsaugosim nuo visų pasaulyje bakterijų, parazitų ir negandų. Prakaitas varva, langai rasoja, jaučiamės labai teisingi tėvai. Dabar sakom – išprotėję, juokingi perfekcionistai. Gal dėl to ir Dievas davė tuos tris vaikus, kad išmokytų į daug dalykų žiūrėti paprasčiau, atlaidžiau. O kai tampi atlaidesnis sau – mažiau teisi ir reikalauji iš aplinkinių. Aš nuolatos stengiuosi nebūti „super“.
Kadangi tavo knygoje yra minimos supermamos, noriu paklausti tavo nuomonės ir santykio su jomis.
Man kiekviena moteris, kuri išnešiojo, pagimdė, augina vaiką, dar kuria savo aplinką, dirba arba gamina valgį, turi laiko perskaityti knygą atėmusi valandas iš saldaus miego arba sukurti vaikui per naktį šarkos karnavalinį kostiumą. Arba verslą. Prisiminti vyro motinos gimtadienį, draugės mėgstamiausias gėles ir bent kartą per metus su vyru pažiūrėti į žvaigždes – yra supermama.
O viskas, kas radikalu – man nepriimtina. Nes ten, kur vyrauja tik viena nuomonė, atėjus kitai – užprogramuotas konfliktas. O aš savo nuomonę visada turiu. Bet neturiu jėgų, laiko ir noro konfliktuoti. Todėl, jei vakarėlio metu buriasi vienos mamos ir su ryžtu akyse kalba tik apie tai, kad reikia vaikus žindyti mažiausiai iki 3 metų, aš einu į vyrų pusę kalbėti apie verslus ir mašinas.
Prieš pokalbį sakei, kad netrukus su trimis vaikais (viena?!) skrisi atostogų ten, kur šilta. Ir tai, kad prieš dvejus metus po paskutinių panašių atostogų buvai prisiekusi, kad “daugiau niekada” to nebus.
Laikas – visagalis. Arba atmintis mano trumpa. O greičiausiai aš labai pasiilgau saulės, o mano vaikai išzyzė man ausis klausimais, kada jie galės maudytis be saiko. Neturiu kantrybės laukti – keliauju su visais vaikais į Turkiją. Mano vyrui vėl bus atostogos.
Sakoma, kad mergaičių geriausi draugai yra… deimantai. O tavo geriausias draugas yra deimantų meistras, juvelyras sutuoktinis. Įdomu, ką jis galvoja apie tavo tokį gyvenimo posūkį ir kai kurių asmeninių detalių išviešinimą knygoje?
Jis juvelyras atsargoje. Sakė supykęs ant sistemos, šioje šalyje papuošalų daugiau negamins. Aš šaliai ir neprašau. Tik sau. Visgi knygos pristatymui man nukalė sidabro karūną, puoštą raudonais koralais.
Žmogus planuoja, o Dievas juokiasi. Kuo daugiau planų – tuo geresnis Jo humoro jausmas. Vaikai – geriausia, kas nutiko mano gyvenime.Raminta Stanaitytė-Česnulienė
O dėl deimantų… Sakau jam – geriausi mergaičių draugai. Atsako – senas filmas, bet klasika. Patyli ir priduria, kad gi turiu. Sužadėtuvių žiede.
Reiks lupą pasiimti, nes kažkaip nebuvau įžiūrėjus aš jo. Ir dar sakė, kad kuo didesnį deimantą vyras perka, tuo labiau prisidirbęs būna. Tai man labiau kitokie – spalvoti ir ne tokie brangūs akmenys patinka.
Kalbant apie asmenines detales – na, taip, yra jų. Kai kur detalės, kai kur – esmė, o detalės visai iš kitų gyvenimų. Aš matau vienaip, jis – kitaip, skaitytojas skaito dar kitaip. Skaitydamas kai kurias scenas, į kurias kiti reaguodavo atsargiai, mano vyras nuoširdžiai juokėsi. Tai turbūt savęs ten nematė. Arba labai gerą humoro jausmą turi. Arba ten buvo ne jis.
Knyga jau išėjusi į pasaulį ir keliauja po žmonių namus. Gal sulaukei kokio įdomaus atgalinio ryšio ar nutikimo, susijusio su ja?
Dabar ypač ryškiai suprantu, koks svarbus yra atgalinis ryšys. Gavus pirmus atsiliepimus, kurie mane pakėlė iki debesų, dabar stengiuosi visiems sakyti komplimentus, įvertinti pastangas, pagirti. Juk kaip dažnai mes tikrai turim ką gero pasakyti, bet būna nesmagu, nepatogu, kas aš čia toks, po to puls teisintis… Ir dingsta geras žodis bei galimybė kažkam praskaidrinti dieną.
Mano skaitytojų atsiliepimai daro mane ne tik laimingesnę, bet ir meilesnę. Gaunu tik teigiamus ir labai teigiamus – smagu taip, kad net nepatogu. Viena žindanti mama rašė, kaip skaitė ir negalėjo liautis kvatojusi – kūdikėlis, nuolat gaudydamas judantį maisto šaltinį, buvo labai nustebęs.
Kitas vyrukas pasakojo, kad negalėjo niekaip išlipti iš lėktuvo, kol neperskaitys iki galo, įgula praktiškai turėjo jį išprašyti. Viena nuostabi skaitytoja sakė, kad vyras išvijo ją iš miegamojo, nes ji skaitė, krizeno ir nedavė jam paskaityti. Kita draugė parodė net filmuotą medžiagą, kaip jos mažylis, kuriam skaitė vieną sceną iš juoko vartėsi ant lovos ir laistėsi ašaromis.
Gavau ir priekaištų – kad knyga per greitai baigėsi. Kai mane giria, kažkaip susikuklinu ir nežinau, kaip reaguoti, bet kai sužinau, kad kažkas ją skaitęs daug šypsojosi – šypsausi ir aš.
Gink dieve nesu humoristė ar kieta anekdotų skaldytoja, bet pati labiausiai mėgstu žmones, kurie įžiebia man šypseną. Spontanišką, ne laiku, nevaldomą. Arba juoką – kai užsikvatoji taip, kad net žmonės atsisuka. O po to laikai jį pilve, kad net visus raumenis skauda – nes viešai kvatoti kažkaip nepadoru. Bet taip smagu! Tada juokas išlenda lauk ašaromis. Jei greitai – tai džiaugsmo.
Gaila, bet žmonės aplinkui tampa vis išmintingesni, galingesni, turtingesni, profesionalesni ir nuobodesni bei liūdnesni. Dažniausiai mane prajuokina vaikai.
