Gimę vaizduotės neturime, tačiau visi turime įgimtą gebėjimą įsivaizduoti, jį reikia lavinti kaip ir visus kitus gebėjimus. Konsultuoja edukologė (pedagoginės psichologijos kryptis) dailės terapijos specialistė Rasa Kazlauskienė (www.kodelcius.lt).
Rasa Kazlauskienė: „Su vaizduote yra panašiai kaip su klausa. Nėra žmogaus be klausos, ritmą tikrai jaučia kiekvienas. Taip ir vaizduotės potencialas slypi kiekvieno žmogaus smegenyse, tačiau jį reikia lavinti pratimais, žaidimais, įvairiomis veiklomis, antraip vaizduotė bus skurdi.“ Vaizduotės lavyboms nereikia skirti specialaus laiko, daryti daug laiko ar pinigų kainuojančius dalykus, leisti vaiką į dailės ar kitus kūrybingumą skatinančius būrelius. Lavinti vaiko vaizduotę gali kiekviena mama ir tėtis… tiesiog „čia“ ir „dabar“. Išbandykite 6 vaizduotę lavinančius žaidimus.
#1 GJE, KOL…
Kartais pakrapšyti nosį automobiliu riedant į kitą miestą irgi nėra blogai ir gali pastimuliuoti vaizduotę, bet kai tai atsibos, pažaiskite žaidimą. Stebėkite prieš jus važiuojančio automobilio numerio raides. Paprašykite, kad vaikas sugalvotų daiktus ar gyvūnus, kurių pavadinimai prasidėtų numerių raidėmis. Pavyzdžiui, M – meška. O – obuolys ir t. t. O tada paprašykite papasakoti, kaip tas gyvūnas ar daiktas jo vaizduotėje atrodo: „Užsimerk ir pasakok, ką matai.“ Pradžią gali padaryti mama ar tėtis, kad tiesiog parodytų vaikui, kaip žaidžiama, pavyzdžiui, „Įsivaizduoju didelę, gauruotą mešką, jos letenoje – medaus korys.“ Paskatinkite vaiką savo pavyzdžiu, o tada paprašykite, kad jis pradėtų pirmas. Svarbu, kad vaikas nemanytų, kad turi pakartoti tai, ką sako suaugęs žmogus. Žinoma, kol nežino, kaip kažką daryti, vaikas kartoja suaugusiojo veiksmus, žodžius, nes mokosi kaip tik kartodamas, bet labai svarbu, kad vėliau atitrūktų nuo konkretaus pavyzdžio ir būtų padrąsintas fantazuoti pats.
#2 „Smauglys prarijo dramblį“
Prisimenate Antuano de Sent Egziuperi knygos „Mažasis princas“ iliustraciją? Gal tai skrybėlė? Ogi ne! Tai smauglys, kuris prarijo drambį. Ir tai yra puiki vaizduotės mankštelė. Padarykite kažką panašaus. Ant popieriaus lapo nupieškite kelias figūras – trikampį, skritulį, tiesiog brūkšnelį ir paprašykite, kad vaikas pratęstų piešinį. Kitas būdas: nupieškite keistą figūrą ir paprašykite įsivaizduoti, kas tai galėtų būti. Paskui tegul vaikas nupiešia siluetą, figūrą, o jūs bandykite suprasti, sugalvoti, kas tai.
#3 Žodžiai be ryšio
Sugalvokite du tarpusavyje, regis, niekaip nesusijusius žodžius ir pabandykite juos kaip nors susieti – sukurkite juos siejančią istoriją. Pavyzdžiui, žvirblis ir kopėčios. Tegul vaikas kuria istoriją apie žvirblį ir kopėčias. Galima susitarti, kokia bus ta istorija: liūdna ar linksma, siaubo ar stebuklų. Šis žaidimas yra numeris vienas važiuojant automobiliu, skrendant lėktuvu ar tiesiog tada, kai nėra ką veikti. Vaikai prikuria įvairiausių juokų!
4# Vienos raidės eilėraštis
Šį vaizduotės žaidimą labai smagu žaisti su mokyklinio amžiaus vaikais ir didesnėje (pavyzdžiui, 8 žmonių) kompanijoje, būna labai daug juoko. Kiekvienas pasako po dvi raides, visi susirašo raides ant popieriaus į eilutę ar stulpeliu – kaip kam patinka. Užduotis – sukurti eilėraštį, kurio kiekvienas kitas žodis turi prasidėti nurodyta raide. Pavyzdžiui, jei yra aštuoni žmonės, yra šešiolika raidžių: O, L, V, K, R, Ž, Y, S. Tai pirmas posmelio žodis turi prasidėti raide O, antras – L ir t. t. Kai į procesą įsijaučia ir suaugusieji, vaikai tampa ypač drąsūs eksperimentuoti, kurti naujadarus. Itin naudinga patirtis – išgirsti garsiai skaitomų eilėraščių. Vaikas gauna pamoką – visi turėjo vienodas galimybės, tas pačias raides, o sukūrė tokius nepaprastai skirtingus tekstus. Tai padeda suprasti, kad kūrybiškumas ir vaizduotė praktiškai neturi ribų.
#5 Akmenukų istorijos
Jei namuose yra vaikų, visada yra ir iš pajūrio ar kitų vietų parsivežtų akmenukų. Pasitelkite į pagalbą visus šeimos narius ir pasigaminkite tobulą stalo žaidimą, kuris priverčia vaizduotę dirbti dviguba jėga. Pirmiausia akmenukus išpieškite. Ant kiekvieno akmenuko nupieškite kokį nors daiktą ar būtybę, gyvūną ar žmogeliuką, augalą, namą ar mašiną Kiekvienas šeimos narys galėtų išpiešti mažiausiai po tris akmenukus, nes kuo jų bus daugiau ir kuo daugiau bus skirtingų piešinukų, tuo žaidimas bus įdomesnis. Piešti ant akmenukų geriausia minkštu permanentiniu markeriu arba akriliniais dažais. Išpieštus akmenėlius sudėkite į maišelį.
Kai tik turėsite noro, susėskite visi aplink tą maišelį ir paeiliui traukite iš jo po akmenėlį. Vienas išsitraukia, deda akmenuką ant stalo ir remdamasis piešiniu pradeda pasakoti istoriją. Pavyzdžiui, gyveno kartą katinėlis (jei ant akmenuko nupieštas katinėlis) arba užaugo kartą didelis didelis medis (jei nupieštas medis). Tada kitas šeimos narys traukia kitą akmenėlį, deda šalia pirmojo ir tęsia pasakojimą: „Po tuo medžiu tupėjo rainas katinėlis…“ Kad ir kiek akmenėlių maišelyje, tai yra didelis lobis vaizduotei, nes kaskart išeina vis kitokia istorija.
Kuo mažesnis vaikais, tuo konkretesnis turi būti paveikslėlis. Ketverių metų vaikui geriausia, jei pavaizduotas vienas daiktas ar personažas, o mokinukui jau tinka sudėtingesnio siužeto kortelės ar akmenukai su piešinėliais.
#6 Savaitgalio koliažas
Jei turite senų žurnalų, iškirpkite iš jų įvairiausių dalykų nuotraukų (kiekvienas šeimos narys tegul surenka jam aktualių nuotraukų rinkinuką) ir visi kartu iš tų nuotraukų ant didelio lapo popieriaus suklijuokite savaitgalio koliažą. Kas ką nori, tas tą ir įklijuoja. Aptarkite kūrinį.
NAUDINGI PATARIMAI
*Gamtoje yra daug progų lavinti vaizduotę, pavyzdžiui, iš akmenukų, lapų, šakelių daryti mozaikas, piešinius, bet svarbu, kad šalia būtų suaugęs žmogus, kurtų kartu su vaiku, kartu jo neužgožtų: ne vadovautų, o bendradarbiautų, eitu ne pirma vaiko, bet paskui jį. Gal net paprašytų vaiko pagalbos, pavyzdžiui, „Kaip manai, ką dar – žiedą, šakelę, akmenuką galėčiau įterpti į savo mozaiką, ko čia dar trūksta?“
*Leiskite vaikui klausyti savo vaizduotės, t. y. lipdyti, tapyti, piešti ar kurti iš kitų medžiagų taip, kaip jis nori, kaip mato, jaučia, kaip jam kuriasi. Neuždarykite vaizduotei durų nurodydami, kokią spalvą rinktis medžiui, saulei ar kiškučiui nuspalvinti. Svarbu nežaloti vaiko vaizduotės aiškinant, kaip turi būti arba kad taip nebūna (nebūna mėlynų kiškių). Neatimkite drąsos vaikui būti tokiam, koks jis yra.
*Jei vaikas sėdi priešais baltą popieriaus lapą ir nežino, ką nupiešti, kaip pradėti, kaip ką daryti, tai nerodo, kad neturi vaizduotės. Gal jis pavargęs, neturi nuotaikos, gal reikia daugiau laiko, o gal tiesiog iš jo atimta drąsa reikštis? Jei toks elgesys kartojasi, mažylis sėdi, nieko nedaro, kartoja frazes „aš nemoku“, „man neišeina“, „aš nežinau, kaip“, tai požymis, kad jis yra nudrąsintas, iš jo jau atimta drąsa būti savimi, įsivaizduoti. Gali būti, kad jį padrąsins šalia prisėdusi mama, kuri ant savo popieriaus lapo pradės kažką piešti. Bet būtinai ne vaiko, o savo lape. Jei ji pieš vaiko lape, didelė tikimybė, kad vaikas neteks dar daugiau drąsos ir pasitikėjimo savimi, nes suvoks, kad taip gražiai kaip mama jis tikrai nenupieš.
*Vaizduotę stimuliuoja aplinka, kurioje auga vaikas. Todėl svarbu, kad kartu su tėvais vaikas lankytųsi meno parodose, stebėtų performancus, žiūrėtų, eitų į teatrus ir pan. Kad tėvai pasakotų vaikui, kartu analizuotų, ką mato, išsakytų savo nuomonę, paklaustų, ką apie tai mano vaikas.
*Jei vaikas turi lakią vaizduotę, bet suaugusieji kelis kartus neišmintingai pasako, pavyzdžiui, „Kokią nesąmonę pasakei, nupiešei, nulipdei, taip nebūna ir pan.“, tai išmoks, kad nesvarbu, kad jam norisi, bet jis negali taip piešti, galvoti, nes turi galvoti teisingai. Manys, kad jo vaizduotė jį apgauna.
*Trimetukų keturmetukų piešimo gebėjimai yra, regis, menki, tačiau į piešinius jie įdeda kur kas daugiau, nei mes, suaugusieji, gebame pamatyti. Todėl kai vaikas rodo savo kūrinį, neskubėkime vertinti, komentuoti fakto, ką matome, pirmiausia pasmalsaukime: „Kaip įdomu, nagi papasakok, ką nupiešei.“ Tai vysto vaiko vaizduotę ir leidžia jam pajusti, kad tai, ką jis daro, kuo dalijasi, yra vertinga.
