Iš patirties žinome, kad žmogus gali būti apdovanotas intelektu ar neeiliniu talentu, bet jeigu jam trūks pasitikėjimo savimi, tai gali tapti didžiule kliūtimi siekiant sėkmės darbe, santykiuose ar bet kurioje kitoje gyvenimo srityje.
Vaiko pasitikėjimas savimi – tėvų rankose?
Taip pat žinome, jog pasitikėjimas savimi formuojasi nuo mažų dienų ir tam didelės įtakos turi vaiko šeima, tėvai, gyvenimo patirtis. Tad kaip užauginti žmogų, kuris pasitiki savimi, tiki, jog net suklydęs gali toliau siekti savo tikslų ir jaučia, kad gali pasiekti to, ko nori?
Vaiko savivertė – lyg tuščia taupyklė
Pasak “Vaikystės sodo” psichologių Kotrynos Brundzaitės ir Vaidos Mažonaitės, ne veltui mažieji, vos pramokę kalbėti, ima ginčytis: “aš pats tai padarysiu!”. Tai lyg užprogramuota jų raidoje – vaikas turi išsibandyti, kiek aukštai jis gali pasiekti, kiek ilgai jis gali straksėti, kiek garsiai gali skambėti jo balsas. Tik gimęs vaikas nieko nežino apie save, nepažįsta savo galimybių, ir tik stebėdamas savo veiksmų pasekmes bei aplinkinių reakcijas susidaro nuomonę, “kas gi aš esu”. Svarbi šio supratimo dalis – atsakymai į klausimus “ką aš galiu”, “ko aš negaliu”, “kokia mano vertė”.
Vaiko savivertę galime įsivaizduoti kaip tuščią taupyklę, į kurią kaskart patyrus sėkmę įkrenta po monetą, o kaskart patyrus nesėkmę po monetą taupyklėje sumažėja. Kai taupyklė tuščia, vaikas nepasitiki savimi, juk sunku tikėti, kad pasiseks, kai jau tiek nesėkmių išgyventa! Toks vaikas yra mažiau linkęs bandyti kažką naujo, verčiau slepiasi kitų šešėlyje ar vengia sudėtingų užduočių, ir tai neleidžia jam patirti naujų pasisekimų. Taigi taupyklė taip ir lieka tuščia, užsiveda lyg užburtas nepasitikėjimo savimi ratas.
Suaugusiųjų užduotis – pastebėti bei pagirti vaiko pastangas ir pasiekimus, kad ir pačius mažiausius. Juk šitaip džiaugiamės pirmaisiais vaiko žingsniais! Vis dėlto kartais atsitinka, kad tokie pasiekimai, kaip naujai išmokta raidė ar riedučių įvaldymas, lieka nepastebėti. O gal susikoncentruojame ties prastais matematikos pažymiais ir neįvertiname savo vaiko kūrybiškumo bei drąsos kitose srityse? Tėvų sugebėjimas “pagauti” sėkmės momentus, priminti vaikui, kad jis stengėsi ir tai yra labai šaunu (pavyzdžiui, “tu labai stengeisi švariai nuvalyti stalą – labai džiaugiuosi!”), yra išties svarbūs formuojant vaiko pasitikėjimą savimi.
Kaip vaikui padėti?
Štai keletas patarimų, į kuriuos svarbu atkreipti dėmesį, stiprinant vaiko pasitikėjimą savimi:
Girkite vaiko elgesį bei pastangas, o ne asmenybę
Tuomet, kai mes giriame vaiko asmenybę, pvz. sakydami “šaunuolis”, „geras“ vaikas gauna vertinančią žinią – kai elgiuosi tinkamai, esu šaunuolis (ar geras), o kai man nepasiseka, aš esu negeras. Be to, girdėdamas pagyrimą savo asmenybei, vaikas nežino, kokį konkretų elgesį reikėtų tęsti, ar kokį elgesį reikėtų taisyti. Todėl vietoje to, kad sakytume – „koks tu šaunuolis, kad apsirengei“”, geriau pasakykime – „matau, kad stengeisi ir tau pavyko užsisegti visas megztinio sagas!“ Arba vietoje žodžių „geras vaikas“ sakykime „ačiū, kad taip kantriai manęs laukei eilėje”.
Leiskite vaikui klysti
Išaiškinkite vaikui, kad iš nesėkmės galima daug ko išmokti, kad ji – normali gyvenimo dalis. Ištikus nesėkmei, padrąsinkite bandyti dar kartą – pavyzdžiui, kai vaikas bėgdamas pargriūna, palaukite, kol jis atsistos, ir pasakykite „oho, kaip greitai bėgai! Nieko tokio yra kartais pargriūti, nusivalykime kelnes ir keliaujame toliau!“. O galbūt kai kuriuose situacijose net galite leisti vaikui priimti sprendimus, kurie jums atrodo netinkami – pavyzdžiui, leisti jam apsiauti žieminius batus (jei jis to nori), nors lauke karšta, tam, kad jis pats galėtų suprasti savo klaidą ir ją ištaisyti. Svarbiausia tuomet, kai vaikas pasakys „man karšta”, nesakyti „sakiau tau…”, o tiesiog leisti jam priimti sprendimą ir persiauti batus. Svarbu, kad vaikas išmoktų, jog klaidų darymas nėra blogai, klaidos tik padeda mokytis ir augti.
Leiskite vaikui rinktis
Vaikams svarbu turėti sričių, kuriose jie gali turėti ir išreikšti savo nuomonę. Pavyzdžiui, matydami, kad vaikas šaltą žiemą negali eiti su vasarine striuke, galite pasakyti – lauke yra šalta, todėl turėsime keliauti su žiemine striuke, bet tu gali pasirinkti, kurią striukę dėsiesi – geltoną ar žalią? Kiek vandens gersi – pusę stiklinės, ar pilną? Kurio megztuko labiau nori – languoto ar dryžuoto?
Priimkite vaiką besąlygiškai
Besąlygiškas priėmimas sako „Aš myliu tave, nesvarbu, kas tu esi ar ką tu darai”. Besąlygiškas priėmimas rodo, kad vaikas yra mylimas, kad ir kas bebūtų, kad ir kaip jis elgtųsi. Žinoma, mes visuomet turime vaikams brėžti tinkamo elgesio ribas, bet mylėdami besąlygiškai mes jiems perduodame žinutę – „tu esi vertingas ir mylimas net tada, kai tau nesiseka“. Tuomet ir vaikams norisi stengtis ir mokytis, o suklydę jie žino – „nieko tokio, aš suklydau, bet vis tiek esu mylimas ir vertingas, todėl stengsiuosi mokytis ir kitą kartą elgtis tinkamai”.
