Persileidimas tai savaiminis vaisiaus praradimas iki 22 nėštumo savaitės, kuris įvyksta tam, kad iš organizmo būtų pašalintas negyvas vaisius. Priežastys, lemiančios, kodėl vienos moterys patiria persileidimą, o kitos – ne, yra labai įvairios.
Net pusės savaiminių persileidimų priežastimi būna sutrikusi paties apvaisinto kiaušinėlio raida, tokiu atveju organizmas gauna signalą pašalinti vaisių kaip nereikalingą, ir niekaip šio proceso sustabdyti nėra įmanoma. Kitos priežastys: žalingų įpročių neatsisakymas, sunkus moters darbas, įvairios ligos, vaisiaus patologijos.Persileidimą kiekviena moteris išgyvena individualiai, savaip, tačiau vienareikšmiškai – tai tiek psichologiškai, tiek fiziškai sukrečiantis įvykis. Kiekviena moteris, laukdama savo mažylio tikisi gražaus nėštumo ir su nekantrumu laukia pirmojo susitikimo, apie kitokią baigtį galvodama retai. Persileidimas, jeigu tai pirmasis, paprastai būna labai netikėtas įvykis, todėl dažniausiai visiškai „išmušantis iš vėžių”.
Moters viduje įvyksta psichologinis lūžis: ji ima jaustis kalta, tačiau kartu ir ima kaltinti visus aplinkui, ji jaučiasi prislėgta ir liūdna, tačiau kartu neapleidžia dvejonės dėl galimų tokio persileidimo priežasčių. Persileidimą patyrusi moteris pasijaučia vieniša ir tarsi „tuščia”- fiziškai „tuščias kūnas” ir psichologiškai „tuščios mintys”, pateikiančios begales klausimų, į kuriuos nerandama jokių konkrečių atsakymų.
Moteris ima analizuoti savo nėštumą, svarstyti, ką darė ne taip, graužti save dėl galimai per mažo rūpinimosi savimi, galiausiai ima kaltinti kitus dėl galimų konfliktų, patirto streso ar tiesiog per mažu rūpinimųsi ja.
Tačiau labai svarbu suvokti, kad nei kaltųjų paieškos, nei savęs kaltinimas jau nieko nebepakeis ir įsisąmoninti tai, kad yra dalykų, kurie nėra mūsų valioje, kurių niekaip negalime numatyti ir kontroliuoti. Ieškoti atsakymų verta ir reikia tų, kurie yra medicininės kilmės (kreipiantis į savo ginekologą), tačiau kaltinti savo gyvenimą ar kitus aplinkinius nėra prasmės.
Moterys, kurios bando pastoti po kiek laiko iš naujo, dažnai sunkai atsikrato minčių apie buvusį persileidimą, ir nuolat jas lydinti baimė papildomai kelia stresą. Reikėtų nepamiršti, kad daugelis moterų patiria persileidimus dar labai ankstyvo nėštumo metu, pačios to nejausdamos ir net neįtardamos. Persileidimą galima traktuoti kaip natūralią atranką, kai pati gamta atsikrato nesveiko vaisiaus. Bandant pastoti iš naujo visų pirma reikėtų stengtis atsikratyti praeities baimių ir pozityviai nusiteikti ties naujos gyvybės kūrimu ir laukimu.
Patirtas persileidimas – tai ne nuosprendis visam gyvenimui, tai gyvenimo etapas, turintis pabaigą ir užleidžiantis vietą kitiems įvykiams. Skausmą ir sielvartą reikia išgyventi, duoti sau laiko jį išjausti ir vėl gyventi toliau, gyventi tikint nauja diena. Jūs tikrai išgyvensite šį nemalonų etapą ir negatyvūs jausmai bei mintys galiausiai išsisklaidys. Jeigu persileidimo faktą vertinsite kaip natūralų gyvenimišką procesą, greitai pasijausite geriau ir stipriau.
Patyrusioms persileidimą moterims visų pirma reikėtų neužsisklęsti savyje ir išlieti savo jausmus – žodžiais, ašaromis, raudomis ar riksmais, taip, kaip norisi ir kaip išeina. Kalbėkites apie tai su savo partneriu, su draugėmis, su persileidimą patyrusiomis kitomis moterimis, kalbėkite tiek, kiek jums norisi. Stenkitės kuo daugiau laiko praleisti su kitais žmonėmis, bendraukite ir būkite tikra – tokia jūs nesate viena. Pasidomėkite, galbūt jūsų artimoje aplinkoje taip pat yra moterų, kurios patyrė tokį pat išgyvenimą, todėl minčių pasidalinimas su jomis jums būtų naudingas – kaip jos tai išgyveno, kaip elgėsi, jautėsi? Labai dažnai pasidomėjus moterys sužino, kad tokių atvejų yra ir daugiau, taip nutinka ir visai šalia, tiesiog jeigu persileidimas nebuvo akivaizdus – jis buvo labai privatus ir tylus.
Pastojusi moteris turėtų stengtis vengti streso, ypač pirmaisiais nėštumo mėnesiais, vengti grubių lytinių santykių, vengti sunkaus fizinio krūvio ir kenksmingų darbo sąlygų. Pastojusi moteris, kaip ir besiruošianti pastoti, kaip ir nesiruošianti pastoti – privalo mylėti save ir rūpintis savo dvasine bei fizine gerove. Vengti streso ir neigiamų dirgiklių reikia ne tik dėl užsimezgusios naujos gyvybės, o visų pirma dėl savęs. Visada rūpinkitės savo mityba, fiziniu aktyvumu ir dvasiniu tobulėjimu. Namai, kuriuos planuoja „išsinuomoti” jūsų mažylis, turi būti tvirti ir saugūs. Tik laiminga moteris yra graži moteris, būkite gražios, nes esate laimingos!
Psichologė Karolina Gurskienė
