Išsiskyrusi su vyru, aktyvi socialinių projektų organizatorė ir keturių vaikų mama Birutė Jakučionytė naują gyvenimą pradėjo kurti emigracijoje – Londone. Birutė mielai sutiko dienoraščio įrašais pasidalinti ir su mūsų portalo skaitytojais, ir abejingų moters istorijai nėra. Kokios nuotaikos svečioje šalyje praleidus tris mėnesius?
Įsitaisiau traukinyje, kuris veža mane į Darlingtoną ir bandysiu aprašyti visas mūsų naujienas.
Tikrai net nepastebėjau, kaip tas mėnuo praėjo. Jau trečias mūsų mėnuo Londone. Buvo dienų, kai tiesiog ranka nekilo parašyti nors žodelį, nes nieko naujo, ar nieko gero taip ir nenutiko.
Praėjusį kartą rašiau apie mūsų visų kalną, anglų kalbos kalną. Vaikai ir vadina dabar taip tą sunkumą – lipam į kalbos kalną. Sutarėm visi, kad kai įlipsim, važiuosim į Legolendą.
TAIP PAT SKAITYKITE:
Svarbiausias dalykas, kurio turite išmokyti vaiką
Dvidešimtmetė: gimus kūdikiui gyvenimas nesibaigia!
Šiandien savo būseną galėčiau apibūdinti taip: „kaip musė barščiuose”. Įkritau ir dabar klausimas – išlipsiu ar ne? Ir kada tai atsitiks. Iki šiol vis dar susirašinėju su įvairiomis instancijomis dėl vaikų pašalpų. Jau keturi mėnesiai. Išnaudojau visus savo limitus, santaupas, prasiskolinau giminėms ir draugams. Ir nuolatos užduodu klausimą – o kas, jeigu taip ir nemokės, niekada? Todėl kuriu planą B. Pinigai uždirbami, svarbu tik jų kiekis.
Vaikų mokslai: daugiau nei dvi savaites buvo atostogos.
Todėl tas kalbos kalnas vaikams nelabai sumažėjo – mokėmės namuose žodžius, Kristupas kasdien skaitė knygas anglų kalba. Ir nuėjęs po atostogų į mokyklą iš karto parsinešė pagyrų, kad jam sekasi puikiai skaityti. Kristupas kažkaip sugeba nuėjęs ir į parką susirasti su kuo futbolą pažaisti. Kaip jis ten susikalba, nežinau, bet spardo kamuolį su kompanija.
Marijonas atsimena daug žodžių ir daug geriau, negu Bernardas. Iki dabar Marijonas buvo laukiančiųjų klasėje, nes nebuvo jo amžiaus grupėje laisvos vietos. Tai nuo ateinančio pirmadienio jis jau eis į savo klasę, pirmokas bus. Bet jis jau ramesnis, šypsosi, parsineša pagyrimų, jau kažką sako.
Bernardui yra užėjęs piktasis laikotarpis, gal nesijaučia saugus dėl kalbos, bet jis nedaro problemų iš savo nemokėjimo. Tiesiog dalyvauja ir tiek. Turbūt, kaip aš – pirma darykim, o paskui pažiūrėsim, kad čia iš to darymo išeina.
Sesers Irutės iš Oslo apsilankymo proga, bešliaužiodamos po Londoną, pagaliau ryžomės suvalgyti tradicinį anglišką „Fish and chips”.
Įlindome į mažą, jaukią kavinukę prie pat Big Ben ir skaniai valgėme puikiai aptarnaujamos lietuvio. Žuvis mums abiems labai patiko, nors buvo nedrąsu ragauti tokią nesveikybę. Ypač sesei, kuri yra sveikuolė vegetarė. Skani ta jų žuvis kepta tešloje! Kitą dieną ragavome vėl, tik jau kitoje vietoje. Oi, kaip seniai čia buvo, tikrai seniai nerašiau. Bet šita pastraipa skirta Anglijos žuviai pašlovinti, todėl iš taip toli pradėjau. Labai, labai man patinka, kad ji čia toks svarbus patiekalas, kad galiu jos valgyti kiek širdis geidžia ir ji yra labai skani!
Ką ir kalbėti, jeigu nupirktą parduotuvėje, apvoliotą džiūvesėliuose ir vaikai valgė, ir visi vienbalsiu įtraukė į valgomų patiekalų sąrašą (o Dieve, tai nerealu!) ir manęs jau kelis kartus klausė: „Mama, kada tos skanios žuvytės niam niam vėl iškepsi?” Vaikai nori žuvies?!
Visą praėjusią savaitę praleidau traukiniuose, apvažiavom daugybę miestų ir miestelių, ir išbraidėm daugybę sąvartynų.
Tyrėm rinką antrinėm plastiko žaliavom tiekti į Lietuvą. Dėl to paties važiuoju šiandien į Darlingtoną, rytoj į Edinburgą. Susirašiusi ant lapuko terminus, kainas, pavidalus. Lietuviškai labai žinau ko ir už kiek noriu, o angliškai? Paaiškinsiu savo asmeniniu žavesiu tarp šiukšlių krūvų. Tos šiukšlės skamba gal ir ne labai viliojančiai, bet aš nuo to kaifuoju!
Šiandien praktiškai esu susisiekimo ekspertė UK, apvažiavusi pusę šalies, apsvaigusi nuo jos grožio, tvarkos ir platybės. Nuo pilių ir tvirtovių. Absoliučiai patenkinta savo nauju darbu, naujomis žiniomis apie šiukšlių rinkimo tvarką, rūšiavimą ir UK bėdas šioje srityje.
Absoliučiai jaučiuosi kaip musė barščiuose, kuriai reikia išplaukti dėl savo kalbos, disponuoti nauja informacija ir priiminėti sprendimus. Man patinka iššūkiai! Ir dabar labai gerai jaučiuosi tuose savo barščiuose besimaskatuodama.
O buvo kaip? Dar prieš dvi savaites žliumbiau atsisėdus ir nieko negalėjau sau padaryti, niekaip negalėjau pradėti.
Bet atvažiavo pastiprinimas iš Lietuvos, padirbėjom drauge savaitę ir šiandien man viskas atrodo jau nebe taip ir sudėtinga. Baisiausia buvo tik visą savaitę valgyti sumuštinius – ryte, vakare ir per pietus. Ir visi iki nebegalėjimo išsiilgom naminės sriubos. Brrr, kaip baisiai maitinasi didžioji UK gyventojų dalis. Ir viskas atrodytų visai prastai su tuo maistu, jeigu ne Leeds atrasta ir du vakarus valgyta kol kas pati skaniausia iš skaniausių „Fish and chips”!
Šį mėnesį turėjom svečiuose ne tik Irutę iš Oslo, Dovilę ir Tomą iš Plastos, bet ir seną draugą chirurgą, kuris atvažiavo į Londoną, į pasaulinę gydytojų konferenciją. Ir nors su manim ir vėl nenuėjo į diskoteką, jo buvimas man leido suprasti, kad aš esu pasiruošusi santykiams su kitu vyru. Na ne, ne su chirurgu, bet šiaip supratau, kad smagu, kai ryte išeina, vakare grįžta, kai kažko lauki, gamini vakarienę, ne tik sau ir vaikams. Kažkoks stimulas stengtis, rūpintis.
O jis pareina, kokio pieno nupirkęs ar kitaip stengiasi prisidėti prie buities, už suteiktą galimybę pagyventi pas mus per savo konferenciją. Ir man labai smagu dėl to, nes jau metai kaip esu užsikorusi sau ant sprando 100% atsakomybę už save ir vaikus, už namus ir pinigus, pramogas ir už viską, viską.
Po skyrybų ilgai galvojau, kad man to nereikia, jokio kito vyro, jokių santykių, kad galiu gyventi ir be to, kad man tai nieko nereiškia ir yra visai neįdomu.
Kad savimi ir vaikais galiu pasirūpinti pati. Taigi, džiaugiuosi už save. Ir šiandien galiu netgi pasigirti, kad jau buvau dviejuose pasimatymuose! Nesvarbu, kuo tai baigsis, svarbiausia, kad aš noriu jau į juos eiti ir nevemiu nuo naujų santykių. O koks kaifas paduoti rankoje likusią vonios durų rankeną kažkam kitam! Žinau, ir pati gebėčiau keturis varžtus prisukti, bet atnešiau ir padaviau chirurgui. Prisuko. Žodžiu, po truputį laižausi savąsias žaizdas. Išsilaižysiu.
Reikėtų dar atskiros istorijos apie tai, kaip tas svečias chirurgas mūsų visą kompaniją bandė į svingerių vakarėlį nusivesti, bet apie tai kada nors vėliau, kai į pensiją išeisiu. Šiaip jo apsilankymas pralinksmino ir įnešė į mūsų kasdienybę kažkokio smagumo. Taip, kad svečiai laukiami visada.
Birutė Jakučionytė – ekodaiktai.lt įkūrėja, “Ežiukų klubo” sumanytoja ir mama Ežienė, daugybės socialinių akcijų organizatorė, šiuo metu vykstančios akcijos “Kamštelių vajus” autorė.
Birutės dienoraštis:
1 serija: Naujas gyvenimas Londone
2 serija: Kaip Londonas pasitiko daugiavaikę mamą? Pirmų savaičių įspūdžiai
3 serija: Mėnuo Londone: su nerimu širdyje
5 serija: Nuotykiai tęsiasi: ir lėktuve, ir britiškuose namuose
