Dažniausiai kūdikio gimimas yra labai lauktas ir džiaugsmingas įvykis, kurio laukia ne tik būsima mama ir tėtis, bet ir visi aplinkui.
Psichologės Karolinos Gurskienės komentaras:
Moteris paprastai būna pakankamai pavargusi nuo nėščiosios statuso ir savijautos, todėl vaiko gimimo laukia dar ir kaip fizinio palengvėjimo sau pačiai. Visi nekantriai laukia ir su malonumu ruošiasi – kloja minkštus patalėlius, perka mažulyčius rūbelius ir rašo sveikinimo atvirukus.
Nors visi tik ir kalba apie tai, kiek daug džiaugsmo atneš tas mažas kūdikėlis, tačiau ar kas nors būsimą naujos sudėties šeimą paruošia kartu su kūdikiu ateinantiems ir naujiems iššūkiams?
Vaiko gimimas (nesvarbu kelinto) psichologų yra įvardinamas kaip vyro ir moters santykių išbandymas, kitaip tariant – santykių krizė. Kai kalbama apie pirmojo vaiko gimimą, tai yra dar jautresnis ir labiau nerimą keliantis reiškinys. Mažylis vienareikšmiškai atneša labai daug džiaugsmo ir meilės į namus, tačiau kartu jis ir iš pagrindų keičia visą poros gyvenimą. Iki tol nusistovėjusi tvarka ir rutina pasikeičia ir tampa priklausoma nebe nuo vyro ir moters, o nuo mažylio, todėl situacija kuriam laikui tampa nebeprognozuojama ir sunkiai valdoma.
Be to, atsiradus miego trūkumui, kartu pakyla ir žmogaus jautrumo slenkstis, o tai reiškia, kad „nakties metu miegu mažiau, o dienos metu reikalų atsirado gerokai daugiau“. Tačiau žinant arba bent jau numanant, kad gimus kūdikiui bus būtent tokia padėtis, šią situaciją galima suvaldyti ir iš anksto jai pasiruošti.
Būsima mama su tėčiu prieš vaiko gimimą turėtų aptarti poilsio klausimą ir galimą pagalbą mamai, priešingu atveju abu tėvai būna pasimetę ir arba imasi viską daryti kartu ir vienas kitam trukdyti, arba tėtis atsiriboja, nes mama viena „stoja už vairo“.
Kai griebiasi tvarkytis su naujaisiais gyvenimo rūpesčiais abu – padėtis gana greitai tampa kontroliuojama, nes pastebėjusi chaosą ir dubliavimąsi, pora greitai pasiskirsto darbus, ir viskas po truputį vėl stojasi į savo vietas. Tokioje šeimoje yra kalbamasi, tariamasi, todėl pagalba tiek mamai, tiek kūdikiui yra užtikrinama. Situacija būna komplikuota tik pradžioje, kol galiausiai abu tėvai ima ir pasikalba, konkrečiai susitardami kada ir ką kuris iš jų turi daryti. Šiuo atveju nukenčia tik laikas, nes tai padaryti buvo galima ir iki vaikelio gimimo.
Kai vaikas tampa pasaulio centras
Situacija tampa komplikuota ir gerokai ilgesniam laikui, kai mama viena imasi „kūdikio“. Kiekvienai motinai kūdikis yra tarsi visas pasaulis, tačiau patį supratimą, kad pagalba iš kitų, o ypač iš tėvo nėra abejingumo ar nesirūpinimo kūdikiu ženklas, deja, turi ne visos.
Tokioms motinoms kūdikis visiškai nesąmoningai tampa viso pasaulio centras, apie kurį sukasi kiekviena sekundė, o įsitikinimas, kad niekas geriau juo nepasirūpins nei pati mama veda tiek santykius, tiek pačią mamą į beprotybę. Tokia mama, pati to nepajausdama, tarsi okupuoja kūdikį taip nustumdama partnerį į antrą planą ir nuvertindama jo, kaip tėvo gebėjimus rūpintis judviejų vaiku. Tokie tėčiai dažniausiai ir patys greitai supranta esantys antraeiliai, ima nuvertinti savo sugebėjimus ir nebeturi galimybės nei realizuoti savęs, nei naujai išmokti rūpintis kūdikiu.
Šios situacijos baigtis dažniausiai būna vienoda – tėtis ima tarsi pavydėti kūdikiui, pykti dėl tokios susiklosčiusios situacijos, kol galiausiai nusprendžia atsitraukti nuo veiklos, susijusios su kūdikiu ir atsiriboti, taip ir palikdamas viską „ant mamos pečių“.
Paradoksalu, tačiau tėtis dažniausiai mano, kad elgiasi teisingai, nes būtent to juk ir nori mama (verkiantį kūdikį raminti pati, rengti pati, sauskelnes keisti pati ir panašiai). Mama, tuo tarpu, po truputį darosi vis labiau nepatenkinta tėčio abejingumu (jis nei ramina kūdikį, nei rengia, nei sauskelnes keičia) ir imasi vis daugiau daryti pati. Poros santykiai pasidaro įtempti ir sudėtingi, nes tokia situacija susiklostė dėl kūdikio, tačiau kartu mažylis yra didžiausias meilės centras – jausmai labai susipina, abu tėvai nebežino, kaip reikėtų tinkamai elgtis, todėl poros elgesys tampa priklausomas nuo kitos dienos nuotaikos. Jeigu pora nepradeda kalbėtis ir konkrečiai reikšti savo jausmų ir norų – kitas rytas pozityvumo įneša dar mažiau.
Svarbu išmokti dalintis
Kad taip nenutiktų arba jeigu jau taip nutiko, vienintelė išeitis – kalbėtis ir dalintis. Ikimokyklinukams labai dažnai yra kartojama viena tiesa – „reikia dalintis”. Ir iš tikrųjų, matyt ne be reikalo nuo mažų dienų mus visus to mokė tėvai: gyvenime reikia mokėti dalintis duonos kąsniu, pareigomis ir, žinoma, džiaugsmu. Mažylis – tai bendras poros sukurtas stebuklas, tad kodėl su tuo stebuklu susijusius reikalus turėtų tvarkyti tik mama, jeigu be tėčio jo net nebūtų buvę?
Dažniausiai mamoms atrodo, kad tėčiai nesusitvarkys taip gerai, kaip gali jos, tačiau atkreipkite dėmesį – galiausiai jie susitvarko. Visiškai kitokiais metodais ir priemonėmis, bet susitvarko. O ir pačiam mažyliui ypač sveika ir naudinga pamatyti rodomą pasaulį ne tik iš mamos, bet ir iš tėčio perspektyvos.
Kai kūdikis yra abiejų iš tėvų rūpestis, o ne tik vieno – santykiai auga. Tokia pora turi bendrą tikslą – kūdikio auginimą, apie kurį nuolat kalba, diskutuoja, rūpinasi. Tokia pora neatitolsta vienas nuo kito, nes naujas gyvenimo etapas yra jų abiejų: jie abu jame vienodai dalyvauja, bando, vienodai mokosi, o dėl kylančių problemų neieško kaltų. Jeigu ir reikia kažko ieškoti gyvenant su kūdikiu – tai papildomos progos nusnausti. Tada visi rūpesčiai tampa perpus mažesni, o nuotaika dvigubai geresnė.
