Nuo neatmenamų laikų mamos ir dukters santykiai yra laikomi ypatingais. Kodėl? Nes mama ir duktė – abi tos pačios lyties, vadinasi, kur kas geriau jaučia ar supranta viena kitą. Ar bent jau turėtų. Iš mamos ir dukters tarpusavio ryšio tikimasi vien tik abipusės meilės ir susikalbėjimo, o neigiami jausmai viena kitos atžvilgiu laikomi savitu tabu. Tačiau gyvenimas įvairus.
Parsisiųskite programėles telefonams štai čia: „iPhone“, „Android“. Draugaukime ir Facebooke!
Konsultuoja klinikinė psichologė psichoterapeutė Marija Vaštakė.
Iš skaitytojos laiško redakcijai:
„Mudvi su mama nuolat ginčijamės. Šiuo metu aš laukiuosi. Buvau skaičiusi, taip pat draugės pasakojo, kad moteriai pastojus santykiai su mama pasikeičia. Būsimoji močiutė tampa geranoriškesnė, rūpestinga, nekantriai laukia ir jaudinasi dėl šeimos pokyčių. O ir dukteriai, būsimai mamai, norisi mamos patarimų, patirties, žinių apie gimdymą ir vaikelio auginimą. Kad ir kokia būtų tiesa, maniškė neapsidžiaugė naujiena, kažką burbtelėjo po nosimi, neapkabino, nepasveikino… O tos akimirkos aš taip laukiau…”
Psichologė psichoterapeutė Marija Vaštakė sako, kad neretai jos kabineto duris praveriančios klientės, būdamos suaugusios moterys ir besikreipiančios visai dėl kitos priežasties (kartais jų mamos jau būna net iškeliavusios anapus), „atranda”, kad visų jų dvasinių negalavimų ir sunkumų priežastis yra ne kas kita, kaip „neišspręsti” santykiai su mama.
„Nuo pat mažų dienų vaikui yra skiepijamas jausmas mylėti mamą, neprieštarauti jai, su viskuo sutikti, neretai naudojamos ir manipuliacijos: „Jei neklausysi, mama išeis (susirgs ir t. t.).” Net bausmės: „Neklausysi mamos, negausi saldainio, nežiūrėsi filmuko” ir pan.).” Daugelis šią pamoką labai gerai išmoksta ir draudimai sąmonėje išlieka visam gyvenimui.
Labai dažnai dukterys, netgi patyrusios ką nors negero iš savo motinų, auklėdamos savo atžalas, nesąmoningai kartoja savo mamos elgesio modelį.Psichologė Marija VAŠTAKĖ
Tačiau juk ne visada norime gyventi taip, kaip mama, o paprieštarauti tarsi ir negalime, o gal nedrįstame (šiukštu, gali įžeisti mamą!). Taip elgdamiesi atsiduriame savitoje nelaisvėje, santykiai tampa nebe tokie nuoširdūs, kyla noras užsiverti, nebendrauti. Kai visko prisikaupia itin daug, dažnai kyla noras „pakeisti” mamą, jau suaugusį žmogų. Tačiau to padaryti neįmanoma.
Ilgai slopinti neigiami jausmai ar nepasitenkinimas kaupiasi ir dažniausiai kada nors „sprogsta”, – teigia psichologė. – Taip jau yra, kad išgyvenamas vidinis konfliktas tarp noro išsakyti, ką galvoji ar jauti, ir draudimo visa tai daryti atsiliepia ne tik psichinei žmogaus sveikatai suaugus, bet ir gali pasireikšti liga, pvz., depresija, odos liga žvyneline. Nesiklosto santykiai su vyru?
Priežastis gali būti taip pat mamos jums įskiepytas požiūris į stipriąją lytį. Kamuoja panikos atakos? Priežastis gali būti mamos baimė. Moteris nepasitiki savimi? Galbūt mama jus nuolat su kuo nors lygino?”
Kas keičiasi, kai duktė pati ruošiasi tapti mama?
„Jei santykiai stokojo tarpusavio supratimo, naujo šeimos nario laukimas (gimimas) greičiausiai nieko nepakeis, priešingai, gali dar labiau juos pabloginti. Juk močiutė turi daugiau patirties, žinių, norės jomis pasidalyti. Tuo tarpu duktė tokią mamos pagalbą gali suprasti kaip jos nuomonės nepaisymą.
Pasitaiko, kad ir taip buvęs netvirtas mamos ir dukters ryšys, šiai pastojus, apskritai kone nutrūksta. Vis dėlto numatyti vieno scenarijaus neįmanoma. Kartais, mamos, būsimos ar jau esamos močiutės, iš tiesų pradeda labiau suprasti savo dukteris ir, priešingai, šios – savo mamas. Moterys suartėja, nes jas suvienija bendras tikslas – naujos gyvybės laukimas, tokie patys moteriški išgyvenimai, kūdikio auginimo rūpesčiai”, – tvirtina psichologė.
Kad ir kaip būtų, jei yra noro suartėti, svarbiausia yra nebijoti kalbėtis, bandyti išsakyti savo jausmus, taip pat išgirsti ir suprasti vienai kitą.
Besilaukiančiai moteriai ypač reikalinga aplinkinių parama. Parama, pasidalijimas patirtimi, pokalbiai apie motinystę, šios džiaugsmus ir rūpesčius su mama yra ypač naudingi: jie ne tik suartina, bet ir palengvina laukimo periodą, gali sumažinti besilaukiančios moters baimes ar abejones dėl paties gimdymo, pogimdinio periodo.
Duktė, išgirdusi savo mamos ar net močiutės patirtį, gali įsivaizduoti, kaip viskas klostysis jai pačiai (giminės moterys lengvai nešiojo kūdikį ar sunkiai, greitai gimdė ar ilgai, daug pienuko turėjo ar jo pritrūko ir pan.) ir net nusiteikti sunkumams. Mama, būsima močiutė, suteikusi reikiamą informaciją, turės galimybę jaustis vis dar reikalinga, nepamiršta.”
Labai dažnai dukterys, netgi patyrusios ką nors negero iš savo motinų, auklėdamos savo atžalas, nesąmoningai kartoja savo mamos elgesio modelį. Kodėl? Pirmiausia, matyt, dėl to, kad kitokio mamos pavyzdžio neturėjo, o lygiuotis į ką nors norisi.
„Ir nors vienareikšmiškai teigti, kad visų bėdų priežastis – mama, negalima (ta priežastis gali būti ir nesusiklostę santykiai su tėvu, kitais žmonėmis, apskritai kokios nors kitos aplinkybės), mamos vaidmuo vaiko gyvenime labai didelis”, – sako psichologė.
